Prie jūros...
/ 0
- Informacija
- Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė
- Skaitytojų: 2517
ATVAŽIAVAU PAILSĖTI PRIE JŪROS...
Prisipažįstu, jog dykaduoniauju, tik vieno dalyko nesuprantu – drybsau smėlio lopšyje, saulė myluodama spalvina mano kūną, vaikų klegesys toks vasariškai linksmas, šnara smėlio šilkas praeinančiųjų kojose..., bet kodėl mintys negali drybsoti kartu su manimi, klausytis bangų šniokštimo, medituoti ir nors sekundei nutilti? Jos lipa viena per kitą ir rėkia: „Žiūrėk, žuvėdros supasi vandeny! Žiūrėk, bangų liežuviai lyg saldainius nulaižo praeinančiųjų pėdas! Žiūrėk...!“
-Cha, cha, cha!- juokiasi iš mano dykaduonystės.
Sumąstau, kad šituos „Žiūrėk!“ reikia užsirašyti popieriaus skiautelėje, kad ir kiek betingėčiau, nes jos šauks dar garsiau... Grįžusi namo kaip kregždė statau iš savo minčių molio žodžiams namus. Gal ir jūs susigundysite šiuose namuose apsigyventi?
PĖDŲ MUZIKA
Bangos plaudamos
Groja pėdų simfoniją,
Einantieji piešia
Natas
Šokio muzikai.
Dainuojanti žuvėdra
Ant bangų klavišų
Nutupia į poilsį.
Grok, vėjau, grok
Savąjį šėlsmą!
Einantieji piešia
Natas
Tavo šokio muzikai!
Priimu kvietimą.
Menuetas...?
REGĖJIMAI...
Mano pilis supasi senoje medinėje valtelėje. Bangos putoja nerimą, blaško valtelę ir ją tuoj tuoj išmes į krantą... Ji suduš į šimtus, į tūkstančius sutrūnijusių dalelių. O kur dėsis manoji pilis? Koks jos likimas?
Einu. Spaudžiu į smėlį savo pėdsakus, kuriame jau tūkstančių tūkstančiai įspaudė savąsias, tik vėjas jas glosto, lygina, kad susikalbėtų bendrai padėkos maldai. Saulė moja ranka sakydama dienai sudie. Pamoju ir aš. Einu...
Mano pilies kuorus nuauksina jos bučinys. Pabučiuok ir mane, saulele, kad auksinėje vygėje užmigtų mano mintys. Kokios turtingos jos nubus ryte! Auksinės...