Jai, gėlelei kalnų,
buvo daugel dienų
po šia saule gražių pažadėta,
jos nelankė pilki,
debesynai pikti
paklaidintų poetų Esi(?)
Nepažinusi ji
skausmo greito nei lėto,
tarė kartą senam keliauninkui žilam:
„Paklaidinki trumpam
mano žiedą kažkam,
kad karščiau pamylėtų“.
– Mūs šimtai devyni
o tu viena žydi –
tarė jai vanduo debesy,–
lis devynias dienas
kolei kalnai nuskęs,
jis atplauks apkabinti tavęs.