Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_5

Informacija: Publikuota Penktadienis, 11 Rugsėjis 2026 05:04; Parašė Ilona Linkevičienė; Skaitytojų: 53

***

Greit Kalėdos, jau pakabintas ant durų Advento vainikas. Jaukūs kambariai sutvarkyti, kvepia švara. Pats laikas ir man pačiai išsimaudyti. Vonioje atsisukusi čiaupą, mėgaujuosi, jausdama kaip dušo srovė masažuoja pečius. Jaučiuosi ypač rami. Vanduo vis bėga, keldamas garų debesį, aprasoja veidrodžiai, o man nesinori niekur judintis iš po šiltos srovės tėkmės. Paprasčiausiai gera taip būti.

Mirkdama šiltame vandenyje leidžiu skleistis mintims.

Taip, vis dėlto nesigailiu, kad buvau smalsi ir stengiausi viską suprasti. Užtat dabar viską žinau – kiek norėjau žinoti.

Daug ką patyriau per visą savo gyvenimą. Daug ką supratau, visokias teorijas sukurpiau… Brangiai kančiomis užmokėjau. Ar man viso to reikėjo? Ne. Būtų pakakę tik… tikėti. Juk Dievas buvo su manimi visą mano gyvenimą, o aš buvau akla, nes Jo iš pat pradžių nemačiau. Dievas išklausė visas maldas, išpildė visus mano troškimus… Ir atleido. Patirtos kančios mane tarsi išlydė ir išgrynino. Kažko neliko – kažkokių smulkmenų… Neliko bangavimo. Ramu. Lygi linija. Tarsi mirus. Nors esu tame pačiame kelyje – savo gyvenime.

Bet – kitokia. Suprantanti, kaip reikia gyventi, kuo reikia remtis, kas tikrosios vertybės. Nesuku galvos ir nesisieloju dėl nieko – kaip anksčiau. Dabar viską atiduodu į Dievo valią. Į Jį tikiu, myliu, garbinu, prieš Jį lenkiuosi. Nesipriešinsiu Jo valiai. Leisiu Jam veikti per mane – kol būsiu gyva. Taip, jaučiuosi tarsi leisčiausi nešama aukštesnės jėgos – nebėra mano norų, nebėra mano siekių, nebereikia tuščiai eikvoti savo jėgų. Jis nusives mane ten, kur Jam reikia. Tebūna Dievo valia. Taip, ir aš jaučiuosi tarsi įrankis, kuriuo Jo valia bus vykdoma.

Netikėtai kaip žaibas perskrodė galvą mintis: tas jausmas – toks tikras ir nė su kuo nesulyginamas! Tai juk tarsi buvimas kitame lygmenyje! Štai kodėl jaučiuosi pati sau kitokia! Kitas lygmuo – tai nebūtinai mirtis! Nenumiriau aš, ne… Aš – gyva… Manyje mirė kažkas nereikšmingo. Bet ne aš. Supratau: aukštesnis lygis – ne mirtis, o tapimas kitokiu.

Vėl supratau galvojanti apie išvestinę. Jaučiu tarsi trūktų vienos minties iki absoliutaus aiškumo. Vienos minties, kurios tikiuosi tarsi stebuklo.

Išlipu iš vonios. Įsisupusi į didelį rankšluostį, jo kampu šluostydama plaukus, nuskleidžiu juos nuo kaktos viršugalvio link – tada aš sau labiausiai patinku, nes atsiveria mano veido bruožai, kai neklusnūs plaukai jau neuždengia ir neiškreipia veido formos. Būtent tada jaučiuosi gražiausia – kaip mama…

Vadinasi, iš tikrųjų tik dabar prasideda mano gyvenimas – toks, koks turi būti pagal Dievo valią. Tai, kas bus dabar – svarbiausia. Nes iki šiol kas buvo – vieni niekai, klaidžiojimas ratu, ieškant išeities. Dabar tie klystkeliai nebeturi prasmės, kaip kintamasis, kuris aukštesniame lygyje nieko nebereiškia – virsta konstanta.

Laiminga žvilgteliu į veidrodį.

Iš jo žvelgia ir man šypsosi… mama. Tarsi patvirtindama – yra taip, kaip manai… Ji tokia graži… Grožis! Tai yra raktas, kuris man viską atvers! Atsakymas turi būti matematikoj! Tiksliau – matematikos grožyje!

Vėl žvilgteliu į veidrodį ir tarsi atsidėkodama nusišypsau mamai. Deja, tepamatau tik savo pačios atvaizdą…

Užsisiaučiu chalatą, susiveržiu diržu ir dar visa drėgna, prisėdu prie kompiuterio, interneto naršyklės lange surenku paieškos žodžius: „Gražiausia matematikos formulė“.

Nustembu. Net keista… Yra tokia! Visų matematikų pripažinta gražiausia. Tai – Oilerio formulė. Žvelgiu į ją.

E pakelta i, pi laipsniais plius vienas lygu nulis.

Transcendentiniai skaičiai yra užuomina apie formulės abstraktumą ir universalumą. Įdomu, jog čia nėra kintamųjų – tai turėtų reikšti kažkokią pastovių dalykų sąjungą...

– Išvestinės... – tyliai sušnabždu pati sau.

Taip, akivaizdu: Oilerio formulėje yra visų pagrindinių dalykų PASKUTINĖS išvestinės! Vienetas – kintamojo paskutinė išvestinė. Nulis – konstantos paskutinė išvestinė. Ir Eksponentė, nepaveiki jokiai išvestinei – jos išvestinė lygi jai pačiai.

Iš susijaudinimo ima tvinkčioti smilkiniuose. Bet juk tai atsivėrusi didžioji paslaptis!

Kas čia yra?

Man aiškiausiai atsikleidžia Vieneto esmė. Vienetas – kintamųjų, kaip visumos išraiškos – Begalybės, gal net apskritai, kaip – Būties išvestinės simbolis. Tai yra viskas, kas kinta. O kas yra apskritai kitimas? Tai pokytis erdvėje tekant laikui. Turi būti erdvė, turi egzistuoti laikas tam, kad vyktų kitimas. Ir visumą to pavadinčiau Erdvėlaikiu. O Vienetą – Erdvėlaikio paskutiniąja išvestine. Čia tai aišku.

Dabar – eksponentė. Jos neveikia išvestinė, nes jos išvestinė yra lygi jai pačiai. Tai reiškia, jog eksponentės išvestinė niekada nevirs nei nuliu, nei vienetu, vadinasi, eksponentė nėra nei kintamasis, nei konstanta. Ir niekada nevirs Nebūtimi, Nuliu, Centru. Ši Eksponentė – kažkas svarbiau nei Centras ir Begalybė. Tai kažkas dar sudėtingiau už Būtį ir Nebūtį... Ji, ko gero, yra pati svarbiausia. Ji yra visko pagrindas. Ji yra esmė...

Vėl žvelgiu į formulę, stengdamasi nieko negalvoti, leisdama skleistis vaizduotei. Tarsi laukdama atsakymo. Iš kažkur. Ir jis netrunka ateiti.

Esmė? Juk sapne man senis pasakė: „Esmė yra... Laukas“. Laukas? Laukas! Juk tik Lauko atveju galima suprasti, kodėl jo neveikia išvestinės. Jis koks buvo, toks ir lieka... Jis stabilus. Jis pats veikiantysis, o ne veikiamas. Jei taip, tai tame Lauke yra jėga, energija, krūvis... Ir, galbūt, tai žymi pagrindas e – Ypatingojo Lauko dalelė? Konstanta pi pagrindo e laipsnyje sufleruoja apie sukimąsi. Ką turėtų reikšti menamasis vienetas laipsnyje? Kokia yra menamojo vieneto savybė? Tai, kad net neigiamą menamąjį vienetą pakėlus kvadratu, jis išlieka neigiamas, tai yra – išsaugo minuso ženklą, taigi, išsaugo savo krūvio ženklą. Jei yra teigiamas, tai yra ir neigiamas krūvis stabilus, nepriklausomai, kokiame laipsnyje pakeltas. Argi tai nekalba apie stabilius polius? Teigiamą ir neigiamą? Gali būti. Tačiau jei i laipsnis yra teigiamas, jis nurodo, jog yra didesnis už vienetą, abstrakčiai mąstant, tai tarsi išorinio būvio modelis. Tačiau jei i laipsnis neigiamas, tai yra mažesnis už vienetą arba vidinio būvio modelis.Visa ta informacija yra apie Lauką.

Nulis šioje formulėje turėtų būti pastovaus dalyko – Nebūties arba Centro, Begalybės pradžios, simboliu. Ir tai yra konstanta – nekintantis dalykas. Tai reiškia, jog čia neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Tačiau nėra ir tuštumos, nes yra konstanta! Jeigu Erdvėlaikio visumą simbolizuoja vienetas, tai tas vienetas slepia tikrai labai daug – Būtį, begalybę, judėjimą, tai ir Nulis negali būti labai niekingas ir nieko nereiškiantis dalykas. Tai gali būti visas pasaulis, tik be erdvės ir laiko. Kas tai? Mintyse man tarsi šypteli mama... Tai – mirusiųjų pasaulis? Nėra Erdvės, nėra Laiko, nėra materijos. Yra tik Energija. Tai yra Esantis, tačiau neapčiuopiamas, nekintantis, bet jaučiamas... Ne tik mirusiųjų – tai ir kitų dvasių pasaulis. Nelabai aiškus, nes mažiau pažinus, nei mūsų Būtis. Bet jis yra – didelis, begalinis, nepaprastas, beveik nepažinus. Tarsi juodoji materija apie kurią kalba mokslininkai. Štai ką galėtų simbolizuoti trancendentinis Nulis.

Apskritai – Oilerio formulėje visi dėmenys trancendentiniai, tad tikėtina, jog ji tikrai gali sufleruoti apie Būtį, Nebūtį ir visagalį Lauką bei jų tarpusavio santykį!

Iš susijaudinimo nuryju seiles, stengdamasi vis dar nepamesti minties.

Sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia. Kas gaunasi tai atlikus Oilerio formulėje? Keletas variantų.

[...]

Mano vaizduotė netrukus nupiešia iš nulio – mažyčio taškelio sprogstančią Visatą, besisukančią ir besiplečiančią į Begalybę. Vėliau ji nustoja plėstis ir traukiasi tarsi sūkurys atgal į Juodąją Skylę. Priartėjus prie Centro, eksponentės ženklas iš teigiamo pasikeičia į neigiamą ir įvyksta jau kitas Didysis Sprogimas. Viskas vyksta ratu ypatingame Lauke, kuriame mes visi, kuris yra visa ko esmė ir pagrindas, ir kuris yra Didžiausia Paslaptis. Juk būtent per šį Lauką mes jungiamės vieni su kitais ir su Dievu.

Tačiau svarbu suprasti, jog tai nėra judėjimas erdvėje. Tai – tik abstraktus Virsmo modelis

Pakėliau akis – virš durų pakabintas advento vainikas tarsi patvirtino mano mintis. Turėdamas toro formą, simbolizuoja – kaip vaizdingai ir aiškiai! – Būtį ir Nebūtį, visą Amžinybę ir Begalybę, sukimąsi ratu ir grįžimą į Pradžią, būnant ypatingame Dieviškajame Lauke, apjungiančiame mus visus.

Tai suvokus, mano laimei nebuvo ribų… Mano džiaugsmas buvo tylus, bet didžiulis. Štai to visą gyvenimą ieškojau…O juk viskas anksčiau yra užfiksuota: Čiurlionis TAI yra nupiešęs; Mocartas ir Bachas TAI yra užrašęs natomis; Bagdono abstrakcionistinėse drobėse TAI yra akivaizdžiai nutapyta. Užtenka atsimerkti, pamatyti, suprasti ir pajausti. Tereikia tikėti, mylėti ir išsaugoti viltį. Ir branginti Lauką…

Iš tikrųjų kiek nedaug tereikia žmogui! Jam juk viskas duota!

Ačiū, Viešpatie, Tau už viską!

Kai atvažiuos mano mylimoji dukrytė – matematikos mokytoja! – pas mus švęsti Kalėdų, parodysiu jai advento vainiką kaip Oilerio formulės iliustraciją.

Žinau, ji mane supras.

Ir mes visos šypsosimės laimingos – mano dukra, aš ir… mano mama. Jausdamos meile sutvirtintą grandinę, einančią iš kartos į kartą.