Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_4
- Informacija
- Publikuota Penktadienis, 11 Rugsėjis 2026 05:02
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 52
Laukas
[...]
Užverčiu seną sąsiuvinį. Ir pakeliu akis: „Gal matai mane, Mama, gal esi šalia. Kaip norėčiau pabučiuoti tavo rankas, rašiusias šiuos žodžius...“ Pamenu, tavo kairės bevardis pirštas buvo su randu nuo siuvimo mašinos. Mintimis tarsi paglostau jas. Dėkinga esu už viską. „Labai tave myliu. Ilsėkis ramybėje, Mama. Tebūna tau Dangaus vartai atverti, mieloji. Vėlinių proga eisiu į bažnyčią, kur bus giedami Kalnai, vyks šv. Mišios, adoracija. Klebonas sakė, jog per tokias apeigas besimeldžiančiųjų akimis kenčiantys mirusieji pamato Dievą... Susitiksim ten...“ – dar sušnibždu prieš užmigdama.
***
...Kalvarijų Kalnai išgiedoti. Prieš šv. Mišias bus išstatytas Švenčiausias Sakramentas – vyks adoracija. Pirmąkart dalyvausiu – net nežinau, kas tai yra. Bet dabar turiu kelias minutes nubėgti iki miesto ir grįžti. Grįždama prie bažnyčios žvilgteliu į laikrodį – vėluoju. Kelias minutes.
Tyliai įsliūkinu, priklaupiu prieš Didijį altorių ir spengiančioje bažnyčios tyloje pajudu kuo arčiau jo. Pamaldžiai nuleidusi akis, atsargiai atsisėdu šalia tylinčių moterėlių. Neatrodo, kad jos melstųsi, tik viena suka rožančių. Nežinau, ką reikia veikti per adoraciją, tik suprantu: tyliai pabūti. Gal tiesiog va taip pasėdėti.
Bet aš geriau priklaupsiu.
Pagaliau pakeliu akis. Į Švenčiausiąjį.
Man užgniaužia kvapą.
Nežemiška galinga jėga... Tokia didelė ir stipri, kad iš silpnumo net susigūžiu ir nuleidžiu galvą. Atrodo, jog manyje sproginėja kiekviena kūno ląstelė. Ta jėga veikia nuo viršugalvio iki pat krūtinės, tiek, kiek klauptai neužstoja. Rodos, dar kiek, ir aš jau nebepakelčiau šitokios energijos antplūdžio. Bet aš klūpau. Šiai jėgai jausdama begalinę pagarbą. Trokštu klūpėti ir jausti, ko niekada nebuvau patyrusi. Įsidrąsinusi pagaliau vėl pakeliu akis. Jaučiu, jog ta jėga tarsi užpildo visą mano regimąją erdvę iki pat bažnyčios skliautų.
Netikėtai dvi moterytės atsisėda priekyje manęs. Rodos, jos susilpnino ir tos nuostabiosios jėgos dvelksmą. Nieko nebus, manau sau, sėsiuos į patį priekinį klauptą, kad jau tikrai man niekas neužstotų. Trokštu jausti tą jėgą be jokių trukdžių. Vos pakeliamą, sprogdinančią, nepraeinančią, nesilpnėjančią.
Atsisėdusi priekyje nurimstu – aš vėl su ja. Joje.
Atpažįstu. Čia yra Tai, į ką kreipdavausi didžiausios nevilties valandomis, juodžiausiomis gyvenimo dienomis, prašydama pagalbos. Jaučiu Tai, iš kur ateidavo stebuklai, kurių patyriau ne vieną ir ne du. Tai yra, į ką aš tikėjau, ir pasitikėjau: tarsi įsikibusi į nematomą ranką, kai eidavau per gyvenimo vargus tarsi lynu virš pragaro duobės. Tai yra mano. Dievas, į kurį tikėjau ir tikiu.
Ir nebelieka jokios apmąstymo galvoje. Aš mintimis tik dėkoju, dėkoju, dėkoju. Už viską, kas buvo geriausia mano gyvenime, ką patyriau. Tarsi prieš mirštant, prisiminimais pralekia tūkstančiai epizodų. Juose aš esu ne viena, su manim – Jis, Tas, kurį dabar atpažįstu. Tyliai šluostausi nesulaikomai tekančias džiaugsmo ašaras. Tai yra Viskas. Įdomu tik, kaip kunigai pakelia tokį Jo kasdienį artumą? Juk aš ketvirtį amžiaus lankiau bažnyčią ir niekada nieko panašaus nebuvau patyrusi. Per tas kelias minutes...
Žvilgteliu į laikrodį ir nustėrstu – ne penkios minutės, kaip maniau, praėję, o... pusantros valandos.
Pradeda rinktis žmonės į šv. Mišias. Pajuntu, kaip vėsu bažnyčioje. Keista, juk ką tik jaučiau ne karštį – malonią šilumą savy. Tikrai, visai nebuvo šalta, nors aš su plonu rudeniniu paltuku nejudėdama praklūpojau šitiek laiko. O dabar šaltoka. Žvilgteliu į šoną – moterėlės vis dar ramiai tebesėdi. Jaučia jos ką nors ar ne? O kunigas, kuris – prie pat Švenčiausiojo? Ar jie jaučia tą jėgą, tą energiją? Ar pajutau tą energiją dėl to, kad esu jautri? O gal visa tai manyje buvo ir iškilo, nes pakliuvau į ypatingą vietą?
Nežinau. Aišku viena: dabar nebijau net mirti. Tikrai. Dieve, mano Dieve, Tu toks galingas! Ir gera jausti, kaip manyje sunaikinai mirties baimę... Taip ramu ir gera... Ir aš laiminga. Labai laiminga.
Laimės pojūtis tą naktį padovanoja sapną.
Bažnyčioje laikomas lyg ir filosofijos–matematikos egzaminas. O lauke – šaltokas pavasaris su labai šviesiu, giedru dangumi. Aš atėjusi, priešingai nei kiti čia susirinkę, tarsi nesimokinusi anksčiau, tad žadu laikyti tą egzaminą ekspromtu. Pasižiūriu: prie kolonos besėdįs egzaminatorius – mažas liesas visai susiraukšlėjęs senis, rodos, kelių šimtmečių senumo. Toks pat, kaip sapnuodavau anksčiau. Jis kitiems teikia konsultacijas prieš egzaminą, paskutinėmis akimirkomis dar kažką patardamas, paaiškindamas. Aš irgi prieinu prie to senio. Klausiu jo: „Kur yra esmė?“ Jis man ištaria frazę. Vientisą, sklandžią, iš kurios pabudusi teprisimenu du dalykus. Pirma: Mėnulio mėnuo yra tam tikras labai svarbus periodas mums, žmonėms. Antra: žmonių darbai – geri ir blogi persiduoda ne vaikams, o anūkams. Tame jo sakinyje buvo pasakytas vienas svarbus žodis – „LAUKE“. Sapne aš sakanti jam: supratau, esmė yra LAUKAS! Dieviškasis laukas. Ir iš dėkingumo ėmiau daug kartų bučiuoti jo seną liesą ranką. Tada ramiai išsitraukiau du lapelius klausimų užduočių. Viename buvo natos (muzikinė frazė, gal poros penklinės eilučių, tad palyginti neilga), kitame lapelyje buvo tarsi matricos langeliai, išdėstyti piramidės forma: apačioje ilgesnė eilutė, viršutinė – su vienu langeliu. Juose surašyti skaičiai. Egzamino metu reikėjo muzikos pagalba išspręsti matematikos uždavinį. Labai gerai žinojau, jog tą uždavinį lengvai išspręsiu, nes matematika ir muzika – bene vieninteliai dalykai, kurie žmogui ateina iš pačios Pradžių Pradžios, iš Centro, ir pasiekiami betarpiškai – tokie, kokie yra, be jokių iškraipymų, nepriklauso nuo požiūrių ir išvedžiojimų, jie – pirmykščiai ir universalūs, jie abstraktūs ir nepaklūsta jokiam reliatyvumui. Ir dar, pamenu, sapne pagalvojau: lengvai išsprendžiamas manasis uždavinys, nes muzikinė frazė nedidelė. Sėkmingai išlaikiusi egzaminą išėjau iš bažnyčios į lauką – tarsi prie upės, tarsi prie ežero. Labai šviesi saulėta diena ir skaidrus žydras vanduo. Ir tas jausmas – geras švaros, tyrumo ir džiaugsmingos ramybės kupinas. Ir toks ypatingas, sukeliantis begalinę atsakomybę. Nes sapne supratau: visa tai yra svarbu. Svarbu neteršti LAUKO.
Pabudusi pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir be jokių pasiteisinimų ir išsisukinėjimų panorau elgtis tinkamai – dėl to LAUKO. Nes jame mes esame. Ir visi esame svarbūs. Mes visi tarsi keičiame tą Lauką. Kiekvienas mūsų poelgis, netgi mintis yra svarbi. Ne tik mums kiekvienam atskirai, bet ir visiems bendrai. Nuo šiol stengsiuos dar labiau, nes jaučiu atsakomybę prieš patį Aukščiausiąjį. Tas Laukas tikrai ypatingas. Žinau, nes jaučiau… Ir dabar jaučiu. Jis Yra. Svarbiausia, kad jau dabar žinau esant Lauką kaip visa ko esmę…

