
Viskas pasakyta šiais žodžiais.
Tik tų žodžių prasmė ir esmė konkrečiai „Gyvybės medžio formulėje“ išsiskleidė iki 480 puslapių.
Daugiau kaip 50 metų rašyta knyga išleista 5 egzemplioriais.
Ir čia yra tai, ko niekas niekur neaprašė, nepasakė nieko panašaus. Tai - įžvalga apie transcendentinę Oilerio formulę.

„Bies butylki zdies nė rasbėrioš (be butelio neįmanoma suprasti), - pasakė man iš Amerikos grįžęs dailininkas abstrakcionistas Juozas Bagdonas, atidarydamas raudonojo vyno butelį, kai aš norėjau parašyti straipsnį apie jo transcendentinę kūrybą, kuri ne be reikalo yra lyginama su M.K.Čiurlionio paveikslais.
Tada dirbau žiniasklaidos kultūros srityje. Ir daug metų mano tylus įsipareigojimas sau pačiai, kūrėjams ir meno mėgėjams buvo paprastas – tarsi išversti iš meno kalbos į žmonių kalbą tai, kas yra meno kūriniuose, siekiant jų populiarinimo. Ir, atrodo, tai gerai sekėsi. Žmonės perskaitę straipsnius ir pažiūrėję TV laidas prisipažindavo buvę sudominti, specialiai eidavę į parodas. Iš žymių menininkų esu gavusi tikrai labai daug nuoširdžių padėkų už jų kūrybos supratimą ir tinkamą sklaidą.
Apskritai, šios knygos apie transcendenciją yra skirtos ne menininkams, bet jų aplinkos žmonėms, kurie nelabai supranta genijų kūrybą. Skirta tiems, kurie nesuprasdami meno, neįvertina jo, niekina arba net naikina. Tai kvietimas būti tolerantiškesniems, geranoriškesniems ir ramiems net ir tada, kai tas meno nesupratimas erzina.

Dažniausiai, kai susiduriama su neįprastais ir nesuprantamais dalykais, žmonės labai susierzina. Viduramžiais net už išsakytas mintis inkvizitoriai užkurdavo laužą kitaip mąstantiems. Ir dabar, dar visai nesenais laikais riboto mąstymo ir ribotą galią turintieji su nepatogiaisiais žmonėmis susidorodavo užvilkdami tramdomuosius marškinius. Pavyzdžių yra tikrai nemažai, ypač iš meno pasaulio, kai nesuprasti menininkai sulaukdavo tokio likimo, o praėjus amžiui, tų pačių dailininkų kūriniai buvo įvertinami milijonais. Štai kodėl Biblijoje yra įspėjimas nebarstyti perlų kiaulėms, kad jos jų nesutryptų, o atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų. Perlai yra „slepiamo pažinimo bei ezoterinės išminties simbolis“, o kiaulė yra „rajumo ir nemokšiškumo simbolis“ (Hans Biedermann, „Naujasis simbolių žodynas“, Vilnius, 2002).
Taip yra, kai kalbama apie transcendentinius dalykus.
O aš ėmiau ir užrašiau į knygą. Ir savo mintis, ir įžvalgą.
Pernelyg drąsiai pasielgiau? Ne.
Nes aš nieko neturiu pati iš savęs - tik tiek, kiek Aukščiausiojo duota, ir tik dalinuosi iš Jo gautomis dovanomis. Tiesiog Jam nusikalsčiau, jei to nebūčiau padariusi.

Ir tikrai nereikia nervintis dėl to, kad kažkas kažką padarė, parašė, sukūrė kažką naujo ir nesuprantama. Tai yra kūrėjų privilegija.
Juk galima ir neskaityti!
Arba paskaityti anekdotą.
Pacientas pas psichologą:
– Man atrodo, kad manęs niekas nesupranta: tuščios akys, abejingumas veiduose ir visiškas nenoras klausytis.
– O kuo jūs užsiimate?
– Dėstau kvantinę fiziką universitete.
Taip pajuokavus, prisipažinsiu, jog nerašau knygoje apie kvantinę fiziką. Tačiau taip, ten yra truputį apie Aukštąją matematiką, meno kūrinius, mano pamąstymų ir įžvalgų.

Knyga „Gyvybės Medžio formulė“ susideda iš pagrindinio romano, kuris turi keturias dalis (I-„Meilė“, II –„Tikėjimas“, III -„Viltis“, IV -„Grožis“) bei dviejų papildomų dalių kūrinio pradžioje „Vietoj įžangos“ ir pabaigoje „Vietoj epilogo“. Man, kaip autorei, romanas „Gyvybės Medžio formulė“ yra tarsi mano minčių ir įžvalgos savotiškas... patentas.
Romano pradžioje užsimezga ir per visas keturias dalis tęsiasi dvi pagrindinės ir tarpusavyje susipinančios linijos: psichologinė ir filosofinė. Jų ištaka ir pagrindas - du mažos mergaitės norai. Pirmiausia, ji nori žinoti viską viską! Antra, ji, matydama nesutarimus ir jautriai į tai reaguodama, nori nutraukti šių kančių grandinę, einančią iš kartos į kartą. Romano užuomazga yra 96(!) puslapyje, kai maža, kiek daugiau nei penkerių metų mergaitė po naktį praūžusios vėtros viena žaidžia kieme, žarstydama smėliuką. Ji svarsto: „Kokia esu vieniša, o štai smėliukai – ne, nes jų daug. Bet juk jie nieko nejaučia, nes yra negyvi. O medis? Jaučia ką nors, ar ne? Nes jis gyvesnis už smėliukus. O žmonės labiausiai gyvi. Kas yra bendro tarp smėliuko, medžio ir žmogaus? Kur yra tas vienis, apjungiantis juos visus?“ Mergaitė to buvo klaususi suaugusiųjų, bet jie neatsakė, nes nežino. Mergaitės noras „Kaip aš norėčiau žinoti viską viską!” toks stiprus, kad veda ją per visą gyvenimą, kurio pabaigoje ateina atsakymas. Gyvenimo pabaigoje ateina ir atsakymas dėl kančių grandinės, besitęsiančios iš kartos į kartą.

Mintys apie smėliuką (ištrauka iš knygos):
„Štai mažas smėliukas, bet kiek draugų turi aplink! Ir jis ne vienišas… Bet juk smėlis nieko nejaučia… Medis jaučia, o smėlis – ne. Negyvas jis? Bet medis, palyginti su žmogum, irgi negyvas, bet gyvesnis už smėlį. O žmogus labiausiai gyvas. Kas yra bendro tarp manęs, medžio ir smėlio? Nors mes visi skirtingi, bet kažkas vis tiek yra bendro. Turėtų būti. Kažkas vienija mus visus – visą pasaulį. Kas tai? Kas tas bendrumas? Nejaugi tik tai, kad mes visi gyvenam Žemėje? O kas už jos, tos Žemės? Aš – kažkieno dalelė. O kur visuma, kur ji baigiasi?
Vaje, kiek daug ko mes nežinom. Kada ateis laikas, kai viską žinosiu? Kai užaugsiu? Bet juk ir suaugusieji ne viską žino, nes atsakytų, kai klausiu. Kaip aš noriu viską žinoti! Viską!“
Realiai žvelgiant iš dabarties taško, tai buvo labai logiškas ir paprastas mažos mergaitės pamąstymas. (Gal ne visi suaugusieji tam pritars, jei jie mąsto apie ką kitą. Kiekvienam savos mintys). Keista tik tai, kad tas noras nepraėjo ir užaugus. Nes vis dėlto atsakymas į šį klausimą yra transcendentinio pasaulio atsivėrimas, ir prie šio atsakymo nėra taip lengva prieiti. Bet įmanoma, jei tai skirta Dievo. Kelias prie jo yra ilgas, jaučiant ir mąstant: labai nuosekliai, logiškai, abstrakčiai, turint įgimtą meninę pajautą, jautrumą, minimalias aukštosios matematikos žinias, sugebėjimą susikaupti ir įžvelgti paprastuose gyvenimo dalykuose nepaprastas paslaptis bei leidžiant skleistis vaizduotei. Tik tiek.
Vidurinėje mokykloje įgyjamos žinios tiesė kelią transcendencijos link. Fizikos srityje – susipažinimas su bangomis: jų dažniu, amplitude, periodu, bangų atsiradimu, jų artumu medžiaginei formai, apie banginių savybių periodiškumą, pasikartojimą ir svarbiausia, tam tikrų savybių (būtent – dažnio) kitimą, kas duoda vis kitokį rezultatą. Išsamus susipažinimas su bangomis ir jų esmės supratimas padėjo pagrindus tolimesniems apmąstymams.
Matematikos srityje – sugebėjimas lengvai mąstyti abstrakčiai ir matematikos esmės supratimas. Matematika toks mokslas, kuris yra tikslus, universalus ir abstraktus, laisvas ir nepriklausomas nuo nieko, bet teikiantis pagrindus viskam. Supratus matematikos kaip ypatingo mokslo reikšmę, tapo aišku, jog šiuo mokslu tikrai galima pasiremti, mąstant ir ieškant atsakymų į iškilusius filosofinius klausimus. Ne veltui matematika, filosofija ir muzika vadinamos sesėmis.
Universitete trumpos aukštosios matematikos paskaitos, žinias perteikiančios trumpai iš esmės ir labai paviršutiniškai, perdaug nesigilinant, irgi atvėrė erdves pamąstymams. Juo labiau, kai čia buvo sužinota apie išvestines ir integralus, jų pateikiamas įvairias formuluotes, paaiškinimus. Bet merginai visą laiką rūpėjo filosofinė prasmė, kitu kampu ji žvelgė į gautas žinias, stengdamasi suprasti tų matematinių reiškinių esmę. Stipriai užsifiksavusi informacija, jog vienintelės eksponentės išvestinė lygi jai pačiai, ilgai nedavė ramybės, nes vis iškildavo klausimas – kodėl tokia išimtis? Integralo su išvestine pora irgi davė peno pamąstymui apie jųdviejų santykį. Jei integralo atsiradimas dar nesuprastas, tai išvestinė atsivėrė visu gražumu, paprastumu, žvelgiant tiek iš gyvenimiško, tiek iš filosofinio taško. Tos mintys apie matematinius procesus, atrandant jų veikimą mūsų gyvenime, vis labiau pradėjo atskleisti palyginimą su Visatos Didžiuoju sprogimu bei Juodosiomis skylėmis, nes matematiniams reiškiniams neliko nei erdvės, nei laiko apribojimų. Neatsakyti klausimai apie Juodąją energiją stojo į eilę, tikintis, jog vis tiek turi būti kažkoks atsakymas. Transcendentinių reiškinių ir dėsnių paieškų ribos prasiplėtė, susidūrus su tikrojo meno kūriniais.
Taip visa informacija – iš apmąstymų, iš meno pajautos, iš matematinių bei kitų mokslo dalykų bei patyrimo tikėjime ir religijoje pradėjo labai gražiai dėliotis į vientisą vaizdą. Tada, kai betrūko tik mažiausių dėlionės detalių, padėjo... sapnai. Visa ta atėjusi informacija buvo tarsi dar vienas Dievo stebuklas. Prie mistiškų dalykų galutinio išaiškinimo tetrūko atsitiktinumo, ir ta mintis buvo apie grožį, kurio reikšmė yra didžiulė - kas gražu, tas ir teisinga. Tad nenuostabu, jog gražiausioje matematikos formulėje per kelias minutes atsivėrė visa tai, kas buvo ieškota, apie ką buvo galvota, prie ko buvo prieita - atsivėrė Oilerio formulės esmė. Tai buvo ne tik paskutinė „žinoti viską viską“dėlionės dalis, (tarsi vyšnaitė ant torto, arba pagrindinis brangakmenis karūnoje, o gal tiesiog kaip žiburys - kaip jums labiau patinka), leidžianti eiti naujo pažinimo keliu.

Tikiu, kad baigėsi viduramžiai. Manau, kad tramdomieji marškiniai, ko gero, irgi išėjo iš mados. Dėkodama Dievui už viską, dalinuosi savo mintimis, kuriose gražiai dera ir menas, ir muzika, ir matematika, ir įžvalgos. Šios dvi knygos - „Gyvybės medžio formulė“ (neparduodama) ir „Apie transcendenciją“ (jau parduodama) - nėra skirtos plačiajam skaitytojų ratui. Kam tikrai reikės, tas susiras šias knygas.
Likusiems noriu pažadėti - ateityje bus dar viena lengvutė, paprastutė knygutė apie transcendenciją, skirta visiems. Geriau palaukit jos!

Kadangi romanas "Gyvybės medžio formulė" nebus parduodamas, tai papildomai susipažinti įkeltos ištraukos:
Mažesniojoje knygelėje „Apie transcendenciją“ yra sukoncentruota beveik visa informacija, parašyta lengvai, paprastai ir suprantamai, iliustruota. Dėl šios knygelės galima kreiptis arba į autorę arba į jos elektroninę parduotuvę handmade-postcard.lt.
