Ištrauka iš romano GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 30 Spalis 2025 15:00
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 31
[...]
Tradicinės miesto šventės proga bažnyčioje surengtas koncertas. Mocarto „Requiem“. Taip šiemet iš uostamiesčio atvykusio simfoninio orkestro pasirodymu prasidėjo masiniai renginiai, paprastai trukdavę visą savaitgalį, pradedant nuo penktadienio vakaro.
Štai tokį lietingą pavakarį ir aš ištraukiu į bažnyčią. Vis dėlto Mocartas. Paklausysiu, už ką taip garbinamas žymusis kompozitorius. Gyva muzika man visada patikdavo.
Miestelėnų susirinko pilna bažnyčia. Sėdėdama savo klauptoje po šventų Mišių laukiu koncerto pradžios. Derinamų instrumentų cypimas la nata toks neatsiejamas nuo solidžių koncertų. Kaip ir išsipusčiusios damos, atsivedusios savo vyrus – ne vienas jų paslapčiom delnu slėpė žiovulį.
Prasidėjo. Užgrojo.
„Requiem“, jei neklystu, skirtas mirusiems pagerbti. Įdomu, kaip Mocartas išreikš savo požiūrį į mirtį?
Tyliai. Bet didingai. Taip. Čia – mirtis. Orkestras groja mirtį.
Bet kodėl dabar? Pačioje koncerto pradžioje! Ne finale?
Tad kas bus vėliau? Ką išreikš Mocartas visu koncertu? Tai, kas bus… po mirties?
Nejaugi tai???
Simfoninis orkestras grojo su įkvėpimu. O aš visu kūnu geriu muziką. Taip. Mocarto garsai skelbia, neša, teikia… informaciją. Visa muzika liejasi… į pasakojimą… muzikos kalba.
Nustembu. Mocartas gana aiškiai išreiškia tai, apie ką aš mąstydavau. Nes aš išgirdau. Pajutau tai. Supratau. Tai yra taip nerealu, negaliu net savim patikėti, bet iš tikrųjų aš žinau, kas seks po kiekvieno muzikinio epizodo, savo nuojauta tarsi užbėgdama už akių muzikos dėstomiems įvykiams. Jaučiu, tarsi Mocartas patvirtina mano mintis... Tai nelabai stebina mane, nes buvau susidūrusi su tokiu dalyku, kai kadaise atverstos kortos man bylodavo apie žmonių likimus, tarsi liedamos reikšmes į nuoseklų ir aiškų pasakojimą. Taip dabar man muzika kalba, pasakoja, aiškina. Tas nesuvaldomas muzikos srautas tiesiai man į pasąmonę lieja žinojimą, informaciją. Nežemiška forma. Tai tikrai apie pomirtinį gyvenimą. Visos mano mintys apie mirtį randa atgarsį muzikoje – atpažįstu kūrinyje „Rekviem“ viską, apie ką galvodavau, mintydama apie Visatos dėsnius. Įsijautusi į muziką, lengvai pajuntu nerealius ir abstrakčius dalykus. O kartais – pakankamai realius (tarsi atsakymas į mano susijaudinimą ir susižavėjimą atėjo būgnų griausmingas patvirtinimas: taip, tai – pragaras).
To jau per daug! Net man!
Juk ta muzikos pasakojama istorija taikliai iliustruoja mano suvokimą apie anapusinį pasaulį. Kaip keista… Šitoks sutapimas – mano lakios vaizduotės sukurtas ir Mocarto užrašytas!
O!
Rodos, jau net nebegirdžiu muzikos – tik visu kūnu kvėpuoju tuo pačiu ritmu, kaip ir kadaise Mocartas, rašęs tas natas. Girdėdamas tą informaciją muzikos pavidalu, siekė ją išlieti popieriaus lape natomis, kad būtų išsaugota ir atsikartotų per muzikantų instrumentus, išliktų amžiams ir pasklistų po pasaulį ta tiesa, kuri, regis, atėjo iš Aukščiau užkoduota muzikos kalba.
Kam reikia, tas girdi, pagalvoju per tylos sekundes, pastebėjusi abejingus ir nuobodžiaujančius klausytojus. Jie negirdi. Jie nesupranta, ką groja orkestras. Nes jie nieko nežino...
…Jie ploja.
O aš vis dar negaliu atsikvošėti, negaliu palikti to pasaulio – muzikos pasaulio.
Jie ploja. Jie vis dar ploja.
Iš mandagumo ir dėkingumo, kad pagaliau pasibaigė… muzika? Nes jei jie būtų išgirdę, tai jų akyse matytųsi.
Aš vis dar negaliu atsipeikėti, nors protas aplenkęs jausmus, kužda – ir aš turiu ploti. Turiu padėkoti.
Turiu ploti. Nors taip trokštu neišsiblaškant išsinešti tuos patirtus įspūdžius didžiuliame nuostabos ir pagarbos kupiname tylėjime. Kad dar ilgai galėčiau pulsuoti tuo pačiu vibravimu. Tarsi antena, priėmusi siuntinį, aš buvau kupina harmoningos pilnatvės, ramybės ir žinojimo. Tenorėjau tyliai nusilenkti tiems žmonėms su smuikais ir trombonais ir būgnais. Tam vieningam muzikiniam kūnui, sugebėjusiam paskelbti apie Mocarto pasaulį – viską, kas duota iš Aukščiau. Mocarto „Rekviem“.
Negreit pamiršiu jį. Ir išvis ar kada tai beišgirsiu. Pagaliau, ar beturėčiau jėgų vėl priimti ir vėl išgyventi tokią paslaptį?
Mano krūtinė vis dar iš susijaudinimo kilnojosi, nors aš neskubu eiti. Lauke nebelyja. Įkvėpiu oro ir iš lėto patraukiu namų link.
Mocartas. Jis žinojo. Žinojo viską.
Ir perdavė mums.
[...]