Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 30 Spalis 2025 15:00
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 29
[...]
Netikėtai mintyse prieš akis iškyla garsusis Kryžių kalnas – aš taip seniai ten norėjau nuvažiuoti, šiaip pažiūrėti, iš smalsumo. Bet dabar pajuntu, kad jis mane traukia kaip sūkurys, kaip neišvengiamybė.
***
Štai ir rodyklė: „Kryžių kalnas 1 km“. Pagaliau!
Žvalgydamasi į šalis, patraukiu keliu. Jo kairėje pusėje medžiai, susodinti vienas šalia kito. Už jų – sulapojusių, nugeibusių karštyje – beveik nieko nesimato. Kitoje kelio pusėje plyti laukai, kurie kažkur toli užsibaigia miškeliais. Nesimato jokio kalno, tik žmonių srautas rodo, kad jis kažkur ten. Prisimerkiu, stengdamasi įžiūrėti ką tolyje, bet nieko neįžvelgiu. „Nors akinius būčiau pasiėmusi, ar ką“, – iš lėto traukiu keliu. Staiga man kažkas pasidaro. Sustoju. Čia kažkas prasideda. Čia yra riba kažko. Saulė šviečia taip pat, ir karštis tvoskia taip pat. Tik širdis pajunta kažką pažįstamą. Ne kažkas. Tai – kančia. Aš ją tik dabar atpažįstu. Didelė kančia – didžiulė jos aura tarsi debesis. Ji išplitusi visoje erdvėje ir ką tik aš į ją įžengiau. Ji tarsi suparalyžiuoja mano mintis, jausmus. Kančia nėra skausminga. Ji tyli, švari, išgryninta ir pažįstama iki kaulų gėlimo! Tokia sava… Jos esybę, praskiestą giedriu oru, dabar jaučiu. Ana va ten – jau pamatau! Ten jis boluoja! Tas kalnas, nusmaigstytas kryžiais. Kryželiais. Aš taip pajaučiau, aiškiai jų nematydama.
Pagarbiai sulėtinu žingsnį, pamiršusi anapus ribos paliktąjį pasaulį. Kalnas hipnotizuoja taip, kad negaliu atitraukti nuo jo akių, kol visai neprisiartinu. Mašinų, autobusų sustatytos eilės, skubantys ir ramiai šnekučiuojantys žmonės, prie kioskelių perkantys ir parduodantys švęstus dalykėlius – visa tai primena įprastą žmogišką gyvenimą. Pažvelgiu į juos kaip į svetimkūnius šioje ypatingoje nežemiškoje erdvėje, ir nueinu keliu aukštyn į patį kalną, tarp tūkstančių kryžių: mažų ir didelių, įkastų į žemę, kabančių rožančiuose, paguldytų, sudėtų krūvon. Kiek jų daug! Kur ne kur perskaitau tekstus – tas ir tas, už tą ir tą. Kiekvienas kryželis, net mažiausias, skleidžia kančią – to žmogaus, kuris čia jį atgabeno. Kryžiai skirtingi. Vieni dideli ir prašmatnūs, kiti mažučiai ir paprasti. Jie visi atspindi tą patį – kenčiantį žmogų. Kančia kiekviename kryžiuje… Tūkstančiuose kryžių! Tokia didžiulė! Ak, juk eidama keliu pajutau jos stiprią jėgą, privertusią mane sustoti. Ten buvo kančios auros riba?
Apsižvalgau aplink: sukrypusi senutė, pusamžis tėvas, vedinas vaikais, neįprastai apsirengę užsienio turistai – visi jie pagarbiai tylėdami žengia takeliais tarp kryžių. Jie irgi verkia? Susipratusi pasuku į šoną, rankove nusišluostau šlapią nuo ašarų skruostą ir rankinėje imu raustis nosinės. Bet užčiuopiu savąjį kryžių ir jau nebesusivaldžiusi pradedu pasikūkčiodama tyliai raudoti. Kad tik kas nepastebėtų. Paglostau savąjį kryželį ir ilgokai ieškau jam vietos. Štai čia – prie Marijos statulos kojų. Net nežinau, kaip melstis, ko prašyti. Tyliu netgi mintyse, jausdama kančios esybę. Tylus, pagarbus, ramus ir neišvengiamas susitikimas su ja. Šįsyk – be maldos ir skausmo.
[...]