Arne Quinze: „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ Žemaičių dailės muziejuje Plungėje
/ 1
- Informacija
- Publikuota Penktadienis, 20 Birželis 2025 19:40
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 111
Žmonių vorelė juda pasieniais palei tinklą, tarsi įstrigę jame dairosi angos. Tuščioje salėje prieblanda ir santūriai apšviestos skulptūros – spalvingos ir... sunkios. Iš tolo nesuprasi, kas ten. Tik girdisi širdies dūžiai kažkokių šnekų garsiniame fone.
Rastas įėjimas nudžiugina, pirmieji lankytojai ima nardyti tarsi žuvys aplink skulptūras. Ir aš pasijuntu, tarsi būčiau mistiškame vandenyne. Dugne. O gal žmonijos moraliniame dugne.
Juk būtent vandenyne prasidėjo gyvybė. Tačiau čia jos nėra. Tik matyti uolos su spindinčio stiklo burbulo žvakėmis. Bet tai – jau nebe gyvybė. Po kojomis plastiko granulės vietoj smėlio. O metalo karkasai vietoj jūržolių apaugę spindinčiais varvekliais. Tie stiklo dariniai, galbūt, išsilydę nuo atominės bombos sprogimo? Ar ta forma primena žuvį? Gal, bet ji jau suplastikėjusi. Tik vis dar girdisi širdies dūžiai ir nenutylančios monotoniškos vapalionės apie saugotiną gamtą, apie trapią gyvybę, apie... Ir tų plepalų niekas negirdi. Net dabar niekas nesiklauso. Nes žmonės – o jų jau pilna salė!- fotografuoja mobiliaisiais „kaip gražu!”, kuždėdamiesi tarp savęs „nieko nesuprantu“.
Pasižiūriu į plastiko uždangą – joje dar tebevirpa mūsų gyvenimo atspindžiai: žalios jūržolės bangavimas, moters veido kontūrai, raudono kraujo pliūpsnis, išsiliejęs vandenyje, šviesos blyksnis, virstantis neaiškia sumaištimi. Dabartis – plastike, ateitis – realybėje, kurios vis dar nesugebame pamatyti. Ji – čia, ant plastikinių granulių su plastikinėmis uždangomis. Gal tai naujos gyvybės forma, sudaryta iš plastikinės-stiklinės-metalinės sudėties? Ir tik tokia forma sugebės išgyventi ateityje? Tos gyvybės kraujagyslės perregimos, ir kraujo raudonis sustingęs stikle. Ir vis tiek su plakančia širdimi, kaip gyvybės simboliu. Deja, jos dūžiai ima keistis, vis labiau primindami stiklo ir metalo dzinksėjimą. Ta gyvybė išsigimusi, nes turėjo prisitaikyti ir išgyventi?
Ar tai toks mūsų evoliucijos tęsinys?
Tai jaudinantis, šiurpuliukus sukėlęs ir kvapą užgniaužęs įspūdis. Bet jis – subjektyvus. Taip ir turi būti, kai menas aplenkia laiką. Susidūrus su ateitimi kūriniuose tik pagalvoji, kada tai virs realybe.
Ir tokia paroda tūkstantį kartų paveikesnė, nei tūkstančių politikierių kalbos apie gamtosaugą.
Bet tų plepalų tikrai gana. Metas pradėti mąstyti.
P.S. Ačiū už parodą Plungėje. Ją verta pamatyti ir pajausti visiems, kas šiandien dar gyvi.
