Atskridę iš toli...
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 2310
Atskridę iš toli, galbūt iš ledinių kalnų, lyg siūlų kamuoliukai, vėjo gūsiai lekia švilpdami laukais, draskydami sausas medžių šakas, laužydami pakelių kryžius ir sukdami senų malūnų sparnus. Jie lyg šventovės bokštai primena mums gilią praeitį, tėvų, protėvių vargus, darbus ir rūpesčius.
Tai – gili praeitis, tik mūsų pasąmonėje užsikabina ir kartojasi iš kartos į kartą: senolių drobės, austos šilkais, sudūlėję audeklai medinėse skryniose. Visa tai liudija darbščių ir suskirdusių rankų darbą.
Verčia susimąstyti, palyginti savo gyvenimą su praeitimi. Pasidarai lyg vėjo kratinys, ieškodamas savęs, savo vertės gyvenimo laužuose. Bandai atkasti gėrį, kuris lyg auksas galbūt paslėptas medžio drevėje. Norisi nors mažą gabalėlį kažkam padovanoti, kad suprastų tave. Atrodo turi atsiskaityti prieš šeimą, visuomenę ir išlikti savimi. Tai – viso gyvenimo lobis. Būna dienų, kai trūksta oro, kvėpuoji vakaro drėgme, bandai gelbėti trūkčiojantį kūną. Staiga užsidaro pilna rūko erdvė.
Nuvargęs žvilgsnis palydi rausvą saulėlydį. Velki pavargusias kojas, spardai kelkraščio akmenis. Mano nuostabai: plyno lauko gale didžiulis ąžuolas, kuris savo didžiule lapija gali priglausti ne vieną pavargėlį. Svaigsta galva, lūpomis bėga maldos žodžiai.
Gal bus paskutinės vargo akimirkos. Geriu žemės drėgmę. Kas bus toliau?
Tai žino tik vėjai. Kol kas jaučiu medžio pelėsio kvapą.