KUO NUOR MŪSA DŪŠĖ
/ 1
- Informacija
- Parašė Stefanija Petreikienė
- Skaitytojų: 2263
Bieg metā, bieg metelē,
Kāp nu mēdiu krimt lapelē...
Dėrbam, plušam kāp padūkė,
Vu kon doudam sāva dūšē?
Mintys painiuojas pu gālva –
Kumet dūšē rasem laika?
Biegam, lekam kāp paklaikė
Vėins priš kėta pasėstaipė:
Batā blezg, unt galvuos – skryblius,
Vu tuo dūšiuo – vėinas skylės!
Ė tuo rēk, ė tuo vės māža,
Jug priēsem tēp mes gāla!
A na laiks mums atsėbostė
Ėr iš tėkra gal pajostė,
Ka na daiktā soteik laimė
Ėr vėdėnė teik palaima.
Atsėpūskem, pagalvuokem:
Kuo mums rēk, ė kon jau torem...
Gal ė rasem ton palaima
Aplink savė apsėdairė.
Tik apsižvalgyk aplīnkou –
Nuostabiūm kėik yr dalyku!
Paveiziek, kāp lēdas saulė,
Kāp užsėdeg pėrmas žvaigždės...
Vu mėnulis – tuoks išblyškės –
Veiz pru debesieliu plyši...
Žmuonis brongė, vėsė nuorem,
Ka nabūtū kāra, māra,
Ka namėrtumem iš bāda...
Vu tėik tarēk – bliūda potras,
Sūrė gala, žiopsnė droskas.
Ka paukštele mums čiulbietu,
Gražės gielės ka žydietu.
Ka šlamietu mēdiu lapā,
Ka nukrėstu lytaus lašā...
Vėskas tas vadėnas LAIMĖ –
Mūsa dūšē teik palaima.
Apsižvālgė mes aplīnkou,
Pagaliau nusiramīnkem.
Doukem sāva dūšē pēna,
Kāp kad būdava nu sēna...
2011