Atleisk, Mama...
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 2064
Autobusas pajudėjo, o Romas vis mojo jai ranka. Bronė jam mojo taip pat. Paskui ji nusivilko lietpaltį|, patogiai įsitaisė minkštoje sėdynėje ir, išėmusi iš rankinuko telegramą, dar kartą ją perskaitė: „Atvažiuok. Serga mama. Valė.“
Mama, mama... Kas jai pasidarė? ... Juk, kai prieš porą mėnesių Bronė išvyko iš namų, ji buvo visiškai sveika. Stotyje davė paskutinius pamokymus ir linkėjo sėkmės... Kas jai pasidarė?... Bronė bandė galvoti apie namus, motiną, seserį, bet niekaip negalėjo sukaupti savo minčių, kurios prieš jos valią grįždavo čia, pas Romą.
Autobusas, nestodamas mažesnėse stotelėse, vis lėkė pirmyn. Pro langą šmėkščiojo telefono stulpai ir rudens nuspalvinti medžiai.
Ruduo ...
Miške, tikriausiai, pilna grybų... Bet Bronė nenori į mišką. Net su Romu nenorėtų. Miške rudenį jai liūdna. Vaikštai tarsi po kapines, nedrąsu net garsiai šnekėti...
Geriau is tolo gėrėtis auksiniais medžių lapais ir nematyti, kaip jie miršta. Neveltui Romas ją vadina svajotoja...
Romas... Jos Romas... Kaip keista ...
– Ką aš matau?! Bronė! Sveikutė! Kur tave vėjai nešioja?– spausdamas jos ranką, padrikai šūkčiojo Romas autobusų stotyje.
Ji jam paaiškino, kad važiuoja į namus. Dekanas savaitei atleido nuo paskaitų.
– Na ir sutapimas! Geriau ir būti negali! Važiuosim pas mane. Ir be jokių kalbų!.. Juk rytoj aš švenčiu dvidešimtpenktąją savo gimimo dieną. Įžymi data, ar ne, tiesa? Ketvirtis amžiaus!...
– Negaliu, Romai,– atsakė ji,– reikia namo. Mama serga. Todėl ir nuo paskaitų atleido...
– Tik nesiginčyk! Aš saviesiems seniai pažadėjau Tave pristatyti,– ir, paėmęs jos lagaminą, nuėjo prie autobuso.
Jai buvo malonus šis kvietimas, nes ji seniai norėjo susipažinti su Romo namiškiais, apie kuriuos jis taip dažnai pasakodavo. Bet mama...
Svarstyti nebuvo kada, nes Romas ragino:
– Greičiau! Tuoj išeis autobusas...
Jai priėjus nuramino:
– Nepabėgs tie tavo namai. Kas jiems atsitiks per porą dienų?
Tikriausiai nepabėgs, lipdama į autobusą, pagalvojo Bronė ir šyptelėjo.
Ją priėmė nuoširdžiai ir svetingai. Romo tėvai ją visą laiką vadino martele, o motina vaišino visokiausiais skanumynais ir vis klausinėjo apie namus, mokslą... Jie gėrė šampaną, juokavo ir retkarčiais šoko. Ji suprato, kad jiems patinka, ir dėl to jai buvo gera.
Šokio metu Romo brolis pasakė:
– Pavydžiu Romui. Gaila, kad paskubėjau vesti...
Vėliau jie su Romu vaikščiojo po sodą, triauškino obuolius ir bučiavosi. Tarp nukritusių lapų tarsi žvaigždutės švysčiojo jonvabaliai...
Naktį Romas atėjo pas ją. Nors buvo truputį baisu, bet ji jo neišvarė. Ir Bronė visai šito nesigaili. Juk tos trys dienos, taip nepastebimai prabėgusios Romo namuose, buvo pačios laimingiausios jos gyvenime. Tik truputį buvo keista, kad šitaip staiga ir paprastai atsisveikinama su jaunyste. Juk ji dabar moteris, Romo žmona, kuri, gal būt, greitai taps motina...
...Motina... Mama...
...Kaip dabar Tu ten?... Juk Tu nepyksi, kad Bronė truputį pas Tave vėluoja? Tu suprasi, kaip gera jai buvo pas Romą ir kaip greitai bėgo dienos... Ji papasakos Tau viską, viską... Net ir tai, kad jie su Romu, gal būt, turės kūdikį. Anūką... Nes Romas nori, kad būtų berniukas... O paskui Bronė išves Tave į Kauną. Jiedu su Romu jau nusprendė.
Romas taip ir pasakė:
– Būtinai atsivežk mamą į Kauną. Ten geresni gydytojai. O, be to, galėsime ją dažnai lankyti.
Geras jos Romas ir toks atidus jai. Gaila, kad negalėjo dabar atvažiuoti kartu. Na, nieko. Užtat Kaune jiedu lankys ją kasdien... Ji matys, kokie jiedu laimingi ir greit pasveiks. Paskui atšoksime vestuves, paskui... Paskui jiedu padovanos jai anūką. Juk ji seniai norėjo anūko. Sakydavo: „Pati užauginsiu“... Bronė irgi nori auginti pati... Na ir gerai, jiedvi augins jį kartu...
O autobusas jau gimtinėje. Pro langą šmėkštelėjo gimtosios Juodupės vaga. Kokia ji siaura, ta Juodupė. Gerai įsibėgėjus, turbūt, galėtum peršokti. O vaikystėje ji atrodė didžiausia upė pasaulyje. Upė liko ta pati – išaugo ji, Bronė ... Tuoj už kelio posūkio, kairėje pusėje, tęsiasi plati, didelė pieva. Pavasarį ji ištisai geltonuoja nuo sužydusių burbulių ir purienų. Ją visada mėgo Bronė ir ilgakojai gandrai... Kai pieva sužydės, būtinai čia reikės atsivežti Romą. Pievos gale auga senas šakotas beržas. Jos beržas. Kažkada jo viršūnėje perėdavo gandrai. Vėliau jie lizdą apleido, ir jis atiteko Bronei. Ji ten susinešdavo savo žaislus, sėdėdavo jame ir stebėdavo apylinkę. Kokie juokingai maži atrodydavo kaimo namai ir žmonės, ir kaip toli galėdavai matyti... Jai atrodydavo, kad ji didelė, didelė: didžiausia už visus. Net kaimo vaikėzai, ir tie jos nepasiekdavo... Tik mama sakydavo, kad ji nusisuks sprandą ir bardavosi dėl suplėšytų suknelių. Kažin, kad dabar ten įlipus? Ką darytų Romas? Tikriausiai išsigąstų... Bet lizdas jau turbūt supuvo, ir jai, aišku, nebetinka po medžius karstytis...
Autobusas sulėtino greitį ir pagaliau sustojo. Dar neišlipusi iš jo, Bronė pastebėjo, kad sesuo, kaip visada, jos jau laukia. Ji pastatė ant žemės lagaminą ir dar iš tolo, linksmai šūktelėjo:
– Sveika, Vale!
Sesuo staiga sukūkčiojo ir, garsiai raudodama, puolė Bronei ant kaklo. Bronė viską suprato. Ji pajuto, kaip per kelius linksta kojos ir, glausdama prie savęs seserį, sušnibždėjo:
– Atleisk, mama...