Įsimylėjus vėją

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Irena Stražinskaitė Glinskienė

Skaitytojų: 1954

Pavasaris... Atbundanti gamta

Viliotinį man šoka po langais...

Neatlaikau... Pasirašau širdim, o ne ranka

Ir tekina nubėgu pabaliais...

Ieškosiu žibuoklėlės mėlynakės

Ir paskutinio sniego, iškorijusio nuo saulės...

Čežės po kojomis pernykščiai lapai,

Jau atidavę duoklę bundančiam pasauliui...

Save pripildysiu svaiginančio tyrumo –

Teatsigauna kūnas, protas ir širdis!

Aš pasitiksiu vėją, lyg slaptąjį meilužį –

Tegul jis pravėdins aptingusias mintis!

Paglostys vėjas plaukus, pabučiuos žanduką,

Privers šypsotis lūpas ligi pat ausų.

Aš laukiau jo sugrįžtant! Kaip gera tai pajusti!

Nejaugi dėl pavasarinio vėjo gyvenu?

Jis kartais toks ramus, nelyginant šventasis,

Kad jo buvimą gali tik numanyt,

O kartais jis pašėlsta, kaip eržilas ristasis, -

Tada gaudynėm žaidžiam – tiesiog kuris kurį.

Dažniausiai pasiduodu – nenoriu jo įžeisti –

Ir leidžiuosi pagaunama jo žvilgsnio ir delnų.

Džiaugiuosi, kad abiems patinka šitaip žaisti!

Mes puikiai leidžiam laiką flirtuodami abu...

2016 03 14

Eirenė

• < Ankstesnis
• Sekantis >