Gandinga – senesnė už Vilnių, turtingesnė už Kernavę

 

 

Besidomintiems istorija žinoma, kad Gandinga kaip gyvenvietė formavosi valstybingumo susidarymo išvakarėse ir rašytiniuose šaltiniuose paminėta net anksčiau už Vilnių, bet tik prieš savaitę archeologinės ekspedicijos metu atkasti radiniai įrodė, kad ji – vienintelė Lietuvoje, turinčią tokią piliakalnių gausą palyginti nedideliame plote, kad net aplenkė Kernavę, turinčią keturis piliakalnius. Tad nenuostabu, kad tyrinėtojams pakvietus, praėjusią savaitę į Gandingą suplūdo žiniasklaidos atstovai su foto ir filmavimo kameromis, kad savo akimis galėtų pamatytų atkastąsias atodangas, saugančias beveik tūkstantmečio paslaptis.


Gandingos apylinkes nuo 1987 metų su pertraukomis tyrinėjantis Kultūros paveldo centro archeologas Bronius Dakanis pasakojo, kad retai kada nusišypso tokia sėkmė - be trijų anksčiau žinomų piliakalnių Gandingoje per kelias dienas aptikti dar du piliakalniai. Negana to, atrasta I amžiaus pabaigos – II amžiaus pirmos pusės senovės gyvenvietė, apie kurią iki šiol nebuvo jokių duomenų rašytiniuose šaltiniuose, bei dvarvietė.

 

 

 

Pirmąsyk Gandinga paminėta 1253 metais Kuršų žemių dalinimo dokumentuose.

Iki šiol čia buvo žinomi trys piliakalniai: pirmasis – Gandingos, ant kurios stovėjo pagrindinė, net 24 legendomis apipinta pilis su didžiuliu į vakarus stūksančiu Papiliu, apjuostu pylimais; antrasis Nausodžio, esantis už pusės kilometro kitame Babrungo upės krante; ir trečiasis ­­– Varkalių piliakalnis. Taip pat archeologai buvo ištyrinėję du V- XIII amžių kapinynus: Mardosų bei Šiaurės Rytuose ant kalvos, esantį Alimų sodyboje. Ankstesnių archeologinių ekspedicijų metu čia buvo rasta nemažai žiedų, apyrankių, kitų vertingų iškasenų.

 

Šįkart archeologus domino alkakalnis, esantis tikrojo piliakalnio papėdėje, kuriame anksčiau nebuvo užtikta radinių. Prasidėjus kasinėjimo darbams, aptiktos pirmosios puodų šukės su lipdytu su grublėtu paviršiumi, kurios patvirtino spėjimą, kad čia gyventa I amžiaus antroje pusėje.

 

Ožkupriu vadinama raguvų atskirta ir Babrungo plaunama kalva taip pat patraukė archeologų žvilgsnius. Kad tai tikrai penktasis piliakalnis, įrodė gynybiniame griovyje rasta banguotu ornamentu puošta žiesto puodo šukė, kurio masėj – daug akmenėlių, gludinti, apdirbti akmenys, taip pat kiti požymiai atkastoje vietoje. Pagal žemės susisluoksniavimą matyti, kad šita vieta buvo dirbtinai supilta – galbūt gynybai stiprinti.

Tačiau Babrungui plaunant krantą ir kalvai ėmus griūti, gyventojai, kaip spėja archeologas Bronius Dakanis, galėjo persikelti už pusės kilometrų į užuovėją prie taip reikalingo vandens - čia šlaitas juosė iš Šiaurės pusės, o iš Pietų – telkšojo šaltiniuota pelkė. Šioje vietoje neartame kultūriniame sluoksnyje atrasti žalvariniai papuošalai, puodų šukės, molio tinkas, degę akmenys iš židinių rodė buvus senovės gyvenvietę.

 

„Nejučiomis kyla mintis, kad jei penkių piliakalnių ir dviejų žinomų kapinynų kompleksas yra palyginus nedideliame – kilometro spindulio plote – ir datuojamas tuo pačiu laikotarpiu, tai Gandinga galėjusi būti ir miestas, išsidėstęs pagal Babrungą, ir ypač klestėjęs apie XIII - XVII amžius, o XVI amžiuje net buvo įrašyta į neprivilegijuotųjų Lietuvos miestų sąrašą. Žinoma, tai tik prielaida, “ – savo mintimis dalijosi archeologas B. Dakanis.

 

Tai patvirtina ir šiomis dienomis atkasta senoji dvarvietė, kur rasti keraminiai puodai, žiestos glazūruotos ir neglazūruotos keramikos bei metaliniai dirbiniai rodo čia žmones gyvenus XVI-XVIII amžiuje.

 

Kaip pasakojo B. Dakanis, šios archeologinės ekspedicijos metu jie tyrė ir Pasklepius, apie kuriuos dar 1935 m. užrašytas pasakojimas, kaip kasant bulvėms rūsius, buvo rastas žiedas. Tais pačiais metais kiti rašytiniai šaltiniai mini, kad Pasklepiuose stovėjusi bažnyčia ir buvę kapai. Šią vasarą archeologai ištyrė dvi perkasas ir 1,5 m gylyje rado nemažai daiktų, tarp jų – didelę kaltinę švininę kulką bei tris vinis.

„Gali būti, kad vinys – iš medinės šventyklos, o kulka susijusi su 17 a. įvykiais, kai švedai nusiaubė Gandingą, “ – kalbėjo B. Dakanis.

Po šio antplūdžio Gandinga, XIII – XVII amžiuje buvusi Žemaitijos administracijos centru, o baigė savo klestėjimą – gyvenvietė sunyko, o administracinis centras persikėlė į Plungę.

 

Prieš mėnesį atkasusi Jogaudų kapinyną, po sėkmingo Gandingos gyvenvietės atradimų, archeologinė ekspedicija planuoja šiais metais patyrinėti dar vieną Gandingos alkakalnį, kuriame kasant žvyrą, rasta kaulų, tad yra tikimybė, kad gali būti surastas dar vienas kapinyną. Vėliau tyrinėtojai žada keltis į Tverus, kur bus ieškoma Vykinto kapavietės.

 

Kaip pasakojo Gandingoje susitikime su žiniasklaida dalyvavęs Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius, laikinai einantis Telšių teritorinio padalinio vedėjo pareigas Antanas Eičas, šie archeologiniai darbai atliekami, vykdant projektą, kuriam skirtas 300 tūkstančių litų finansavimas. Bus ne tik ištyrinėtos istoriškai svarbios vietovės, bet ir išleistas informacinis leidinys apie kapinynus.

Vėliau, kaip minėjo A.Eičas, jei atsiras finansavimas, Gandingos apylinkės bus tvarkomos ir pritaikytos kaimo turizmui.