Medžioklė
- Informacija
- Publikuota Sekmadienis, 12 Kovas 2023 12:36
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 2639
Mano namelis tankiame miške beveik nepastebimas. Praeiviai tepamato tik kelių šimtmečių senumo ąžuolą. Niekas ir nepastebi, jog jo viršūnė perkūno trenkta ir nuskelta, o nuo apatinių šakų viršun prasideda mano jaukusis būstas. Čia aš laimingai gyvenu jau keli šimtai metų. Užrašinėju mintis apie Visatos paslaptis į storą knygą. Retkarčiais pasigardžiuoju baravykais ir žemuogėmis. Naktimis žvelgiu į žvaigždes – kol užsnūstu ir sapnuoju lemtingus sapnus.
Jis buvo ypatingas – tokių žmonių, rodos, net nebūna. Atpažinau kaip savą. Mudu žvelgėme vienas į kitą lyg ir slapčiomis, lyg ir nedrįsdami pakelti akių. Pabudau. Nustebusi pagalvojau – kas? Iš kur? Kodėl? Bet bus. Žinojau gerai – bus.
Lėtai klaidžiojau raisto pakraščiais ir pamiške, rinkdama vaistažoles, visai pamiršusi savo sapną. Kol netikėtai pajutau pro šakas žvilgsnį, įsmeigtą į mano nugarą. Suklusau. Paėjau kiek ir prisiglaudžiau prie beržo. Juk aš nepastebima! „Kas tu?“– mintimis paklausiau ir atsargiai atsigręžiau.
Tai buvo medžiotojas su lanku ir strėlėmis. Jis žvelgė tiesiai į mane, įvertindamas atstumą. Tai buvo jis – iš sapno. Nutilau net mintyse – ryškiai regėjau ateitį, tik nežinojau, kuriuo keliu teks eiti.
Tąkart pasišalinau kiek įmanoma tyliau.
Sapnuodavau jį, dažnai. Labai daug apie jį sužinojau. Visko dar nesupratau, ateitis truputį gąsdino, bet aš nusprendžiau pasiduoti tėkmei. Kas turi įvykti, tebūnie! Atgavusi ramybę, vėl vaikštinėjau pamiškėmis, pievomis, laukais – nematoma, bet viską jausdama. Todėl iškart supratau, kai į mano teritoriją vėl įžengė jis – tas medžiotojas. Aš jau jį, rodos, supratau. Tik jis manęs – ne. Kažkodėl tykojo manęs, vėl pasiruošęs lanką ir strėles, ir man tai nepatiko. Kartą nusitaikė. Bet jaučiau, kaip suvirpėjo jo ranka, ir strėlė prašvilpė man pro petį. „Pavojingas“, – pamaniau. Bet nesitraukiau. Nes nebijojau – sapnuose jis būdavo kitoks. Man buvo smalsu, kodėl tik jam aš tapau matoma, kodėl tik jis mane regi.
Su žiema atėjo speigas – geliantis iki skausmo. Bet aš nekreipiau jokio dėmesio, žinojau – jis nesitęs amžinai. Taip, aš priklausau retai gerųjų raganų rūšiai – ji beveik visa išnykusi. Mane tegali nustebinti tik tai, kas tikra. Todėl kantriai puoselėjau savo mylimąsias šilagėles – ir jos nustebino grožiu. Ir tada pagaliau atėjo pavasaris – giedras ir šiltas, nors ir gerokai pavėlavęs. Išsiskleidė visom spalvom – jos buvo gyvos, jaudinančios ir žavios. Mėgstu šį metų laiką. Paukščiai savo giesmėmis tada veda iš proto, besiskleidžiantys pumpurai grąžina gyvenimo džiaugsmą ir – svarbiausia! – tada pabunda ąžuolai. Jie ima skleisti tokią energiją, kurią žmonės vadina šventa. Pavasarį tebūna taip tik porą savaičių, kai įsielektrina oras tarp ąžuolo pamedės ir jo vainiko tekant Dangaus ir Žemės energijai šakomis, kamienu, šaknimis. Aš mylėjau tą gamtą, kuri ateidavo per matymą ir pojūčius.
Ir jis tai žinojo. Ir nesiliovė – ėmė mane provokuoti. Išeidamas į pievas, kvietė sekti iš paskos, kad ir kiti pastebėtų.
O aš stebiu tik jį. Nes jaučiu, jog jo širdis užnuodyta. Šypsosi, bet pro ašaras, stiprus ir akiplėša, bet jaučiu – lyg ir sužeistas.
Tuomet ir nepajutau, kaip jo paleista strėlė mane užkabino, truputį nubrozdino, kad liko atvira žaizda. Maniau, ji užgis, bet tada ir atsitiko tai, ko labiausiai bijojau – nusidriekė nematoma gija, prijungusi mane prie jo. Tiek ir tereikėjo! – jam atsivėrė tiesus kelias į mano mintis, jausmus ir pasąmonę.
„Vis tebemedžioji?“ – užklausiau.
„Nagi, pažaidžiam truputį.“
Šito nesitikėjau. Mudu bendravom telepatiškai.
Man pasidarė labai įdomu: „Tu sugebi tą patį, kaip ir aš? Bendrauti mintimis?“
„Per atstumą.“
Aš išsigandau. Užsibarikadavau, ir ėmiau valyti žaizdą, kuri negijo. Neatrodė pavojinga, tačiau būtent per ją driekėsi ryšys, kuris buvo stiprus – man per stiprus.
„Ei, man tai nepatinka!“ – prieštaravau ir bandžiau sutraukyti tas gijas. Viskas perniek!
„Tu – raganius!” – sušnibždėjau nevilty.
„Stipresnis už tave...“.
Aš tai supratau, bet buvo per vėlu. Jis užkabino, pritraukė, ir ėmė valdyti – lengvai ir pasimėgaudamas.
Blogiausia buvo, kad man tai patiko.
Žvelgdavau iš savo namelio tako link, kur jis vaikštinėdavo. Prisijaukino. Taip palydėjom pavasarį, pasitikom vasarą. Tą vakarą lijo šiltai ir gaiviai. Miško tyloje stebėjom per upę brendančius elnius, klausėmės krintančio lietaus lašų koncerto. Tai buvo paskutinis laimingas vakaras. Tada dar nežinojom, jog mus ėmė persekioti tikrieji raganų medžiotojai su varovais su vilkšuniais. Nes, medžiokli, pats tada to nežinodamas, pasirašei nuosprendį – man. Ištarei – ir tavo žodis išsipildė.
Nuo jauno mėnesio iki priešpilnio kaukiau vilku. Niekas manęs nematė ir negirdėjo: vieni šventė savaitgalius, kiti klausėsi kikilių balsų, pramogaudami ir linksmindamiesi, o aš ėjau į kapines rinkti dilgėlių apsiaustui megzti – tik taip galėjom išsivaduot iš burtų. Privalėjau tylėti, nors visas miškas klegėjo ir ūkavo. Turėjau iškentėti, kad ir kas benutiktų – kelio atgal nebuvo. Gamta ėmė siautėti, nuo perkūno trenksmo drebėjo miškas, įsiplieskė gaisras. Maniau, gal lietus užgesins, praeis savaime. Kur ten! Ugnis geso tik nuo mano sūrių ašarų. Lyg tyčia, dar įmesdavai laužan sausšakių. „Ak, na kam tu taip darai?“ – mintimis maldavau liautis, bet nieko nematei, nesupratai ir net nenutuokei, todėl ir neišgirdai.
Atvirkščiai – vis dar bandei sužeisti mane. Tai atsitikdavo visai netikėtai. Pajausdavau, kaip širdis pradėdavo daužytis, virpuliukai pasklisdavo kūnu į visas puses, kol įsielektrindavo rankos ir kojos. Ta energetika būdavo stipresnė ir už ąžuolo. Rąžydavausi, stengdamasi išsivaduoti nuo įtampos gniaužtų, mintimis maldaudama tavęs liautis ir paleisti mane iš savo minčių. Bet tu neklausei. Žinodamas viską, tu troškai užvaldyti.
Ir nesustojai – žengei dar vieną žingsnį artyn. Tarsi audra įsiveržei į mano gyvenimą, įspėdamas iš anksto: būsiu. Aš išsigandau – tos nežinomybės ir ateinančios galios. Nepatikėjau, kol nepamačiau tavęs netoli savo trobelės. Labai nustebau. Ir apsidžiaugiau – gal akyse išskaitysi, ko negaliu tau papasakoti? Juk žinai, kad galėsim kalbėtis tik tada, kai baigsiu megzti apsiaustą. Štai tada ir papasakosiu tau apie Visatos ir Gamtos paslaptis, apie užkeikimus ir burtus, apie mus medžiojančiuosius...
Bet tada... tada tu šovei į mane. Iš tolimo atstumo.
...Kad žinotum, kaip skaudėjo!.. Bet, laimei, nepataikei į širdį. Ne. Užtat supratau, kad dar ne laikas – juk mezginys nebaigtas.
Kantriai tęsiau savo darbus. O tu ėmeisi tyrinėti mano gyvenimą be gailesčio – stengdamasis sužinoti, suprasti, suvokti viską. Jaučiausi tarsi skrodžiamas lavonas. Kodėl? Nes tavęs šalia nebuvo. Tik probėgšmais, tarsi sapne, kad net nesuprasi – pasivaideno, pasirodė. Lyg ir matydavau tavo siluetą, lyg ir girdėdavau tavo žingsnius, bet niekada nedrįsdavau prisiartinti ir paklausti – kodėl tu taip?
Kartą anksti ryte išėjau pasivaikščioti. Švietė saulė, buvo tylu ir gera. Ir staiga aš pajutau – tu! Pasisukau - tu esi čia! Aš tave jaučiu! Tiek arti! Niekada, medžiokli, nebuvom tiek arti vienas kito – vos keletas žingsnių. Sulaikiau kvapą, jausdama tavo aurą. Kažkiek ir man pasisekė medžioklėje! O gal vis dėlto suklydau? Juk tavęs nematau, tik jaučiu. Žvilgt žemėn: brydė žolėje, šviežiai nulaužtas avietės ūglys... Žinau, jog šiose džiunglėse niekas nevaikšto, net miško žvėrys čia neužklysta. Įsitikinau – esi čia. Būk. Netrukdysiu, netrikdysiu. Einu jau, einu. Ir tuo metu išgirdau šūvius – kelis iš eilės. Vos girdimus. Ir vėl nepataikei širdin. Tik šyptelėjau, nes pajutau ir įsiminiau tavo auros lauką, kurį atpažinčiau tarp tūkstančių kitų.
Telepatiškas ryšys tarp mudviejų nesilpo: kiekvienas tavo žodis, žvilgsnis, judesys, net mintys per atstumą atsiliepdavo manyje sustiprėjusia jaudulio banga. Kartais tai būdavo taip galinga, kad rodės – tampa nebepakeliama. Tada stipriai užsimerki, ir radus atramą – sustingsti. Tam, kad neišsitaškytum, nepažirtum į tūkstančius dalelių. Ir taip – iki sekančio karto, iki sekančios sprogdinančios jausmo bangos, atplaukusios iš toli. Iš paskutiniųjų stengiausi atlaikyti – tiek sustiprėjusį skausmą, tiek užplūdusią euforiją. Tai nebuvo šūviai – tik aura su be galo stipria energija, veikiančia mane per atstumą. Užtat sapnuose lankė tylus, švelnus ir šiltas jausmas.
Vieną karštą vasaros dieną tvarkiausi trobelėje – juk reikia ir darbus padaryti, ne vien bendrauti su tavimi! Per dieną pavargau ir su saulės laida nuėjau poilsio. Išmiegojusi pabundu – dar naktis, žvaigždėta, tylu. Ir staiga pajuntu tave, medžiokli, prie pat, visai šalia manęs. Išgirstu skubius žingsnius ir... tylą. Vadinasi, tu tikrai čia. Atradai, atsekei mano pėdsakais, ir aš jau visai pažeidžiama, nes neliko jokio atstumo, per kurį tu prašaudavai. Neliko sienų. Vien tik aukštis tegelbėjo ir saugojo mane. Jau dabar gali pataikyti ir į širdį...
Sulaikius kvapą, klausiaus, kaip suūbavo pelėda. Ir viskas nurimo. Tik ne mano širdis. Ji daužėsi taip, kad bijojau, kad jos neišgirstum. Iš tavęs atplaukė banga. Galinga, stipri, griaunanti ir sprogdinanti. Maniau – subyrėsiu, pažirsiu, išsitaškysiu... Ąžuolas vis dar gynė, saugojo mane, o aš drebėjau bijodama, kad neatsilaikysiu. Buvo skaudžiau, nei tūkstančiai strėlių, susmigusių į mano kūną. Laukiau. Kol prašvis. Juk turi išaušti... Tu turi pasitraukti...
Ir tada... suakmenėjo mano krūtinė. Atėjus sekančiai bangai, tas akmuo ėmė skilti – nuo širdies į dešinę... Žudai mane, medžiokli. O aš turiu vos minutę tam skausmui numalšinti... kitaip... viskas.
Kažkaip... praėjo. Su tavo išėjimu.
Tyloj žvelgiau į žvaigždes, blėstančias ateinančioje aušroje. Tu tikrai pasitraukei. Nes man jau ramiau. Tebejaučiau tavo valdžią, išmokai valdyti mane per atstumą, ir dabar aš jaučiuosi bejėgė, nors ir nesužeista. Nejaugi pralaimėjom? Nejaugi niekuo nebegalėsiu tau padėti? Mezginį jau baigiau, ir telieka juo tave užkloti. Žinau – ateiti pas tave man labai pavojinga, bet ir delsti nebegalima.
Pasiėmusi apsiaustą, rytą išėjau pas tave miško takeliu, jausdama tavo auros pripildytą erdvę: tas takelis, tie krūmai, tie medžiai, tas posūkis, ta upė... Gera, kad tu čia apsilankei. Kitaip būčiau nepažinusi kitokio pasaulio. Pagaliau įžengiau į žydinčią pievą, pilną ramunių ir palaimą teikiančių žemuogių – prinokusių, saldžių ir sultingų. „Turi įvykti stebuklas, turi,“ – nepraradau vilties su kiekvienu baimingu žingsniu artindamasi prie tavęs.
„Myli – nemyli, myli – nemyli“ – ėmė burti ramunės. Ir tada įvyko tai, ko tikėjausi ir taip laukiau – netikėtumo, išgelbėsiančio mus. Iš tolo pamačiau tave – triumfuojantį ir laimingą. Ir laimei, nes tu tuo metu manęs ateinančios nepastebėjai.
„Nagi, prašau prašau, skink lapelius, burkis, apsvaik, atsipalaiduok, užmik, miegok... tik toks būsi man nepavojingas,“ – stabtelėjau ir ranka prisidengusi savo širdį, šnibždėjau kaip burtažodį – išgelbėta ir laiminga.
Palaukiau kiek. Ir kai tu prisnūdai, tyliai prisėlinau prie tavęs – miegančio, švelniai perbraukiau per krūtinę, užčiuopdama strėlės galiuką. Tavo širdin buvo įsmigusi kitos raganos kažkada seniai paleista strėlė su užnuodytu smaigaliu. Stipriai suspaudžiau ir ištraukiau. Tu žinojai, kad tau padėti tegalėjau tik aš, ragana, – tik būdama kitokia.
Tavo žaizda žiojėjo atvira. Ją nuploviau džiaugsmo ašaromis, ji bematant užsitraukė ir jei būčiau pabučiavusi, nebūtų likę nė rando.
Užklojau dilgėlių apsiaustu, kad ir toliau saldžiai miegotum, taip nieko ir nesupratęs. Pabudęs manęs neberasi, nebent kada sapnuose atsilankysi. Tik tas randas, prie kurio neprisiglaudžiau lūpomis, tegul lieka. Tegul primena medžioklės sezoną.