Karavadžo Magdalietė
- Informacija
- Publikuota Šeštadienis, 22 Rugpjūtis 2026 11:47
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 62
Vos įžengus į tamsią salę, jis pasitiko mane su tokia energija, su tokia galia, kad net viduje sudrebėjau. Taip, vos akimirkai, bet to užteko, kad suprasčiau: tai originalas!
Taip mes pasisveikinome.
Žmonių čia buvo vos keli. Drąsiai priėjau ir atsistojau taip arti, kiek leido atitvaras. Paveikslas tylėjo. Laukiau ir aš. Kantriai. Ilgai. Pagaliau mintimis neiškenčiau: „Magdaliet, tyli... Tarsi būtum mirusi...“
Ir iškart viską supratau. Visas paveikslas atsivėrė! Jis pasakojo, aiškino, o aš tik linksėjau galva: taip, taip...
Šalia žmonės pusbalsiu kuždėjosi: „O kodėl nematau to kryžiaus apie kurį pasakojo? Jis ten, kairėje, viršuje.. Sako, kad ne visi jie mato... O kas tas po jos rankomis? Pilvas? Galva? Kepurė?“
Žvilgtelėjau paveikslo viršun į kairę. Ir aš nematau to kryžiaus...
„Bet juk tai ne kryžius?“ Ne.
„Ir čia juk ne...?“ Ne.
Žiūrėjau į paveikslą, lengvai skaitydama istoriją, sklindančią iš šedevro ir rezonuojančią manyje. Žvelgiau į Ją, išplėštą iš tamsos ir apnuogintą. Ji graži. Švelni oda. Jos rūbas – baltas, pridengantis tai, prie ko net akimis nevalia liestis. (Akiplėšiškas dailininko kuklumas, žinant, jog jam pozuodavo prostitutės!). Švelniu pečių linkiu nuslysta pasakojimas apie gražios ir geidžiamos moters gyvenimą, kuri buvo mylima (galbūt net už pinigus, bet mylima!), kuri buvo kažkam labai reikalinga. Ir ji oriai leido tuo naudotis. Nesuprasti mums dabar, kaip kas buvo ir kodėl, ne mums spręsti ir teisti. Galima tik gėrėtis, žvelgiant į Ją tokią ypatingą ir tobulai nutapytą! Rodos, net jauti bučinius, palikusius nematomus, bet jaučiamus pėdsakus ant Jos tokios patrauklios odos... Ir po ja... Visa tai akina, jaudina ir žavi.
Magdaliete, tokia buvai, kol nenumirei... pirmą kartą. Po to – antrą, trečią... Gal daug daugiau kartų mirei, Magdaliete, nes jau mano žvilgsniui nuslydus paveikslo apačion atsiveria drama. Ir mirtis. Kraujo raudoniu išsilieja audeklas, dengiantis tavo klubus, ir nutapytas šedevras ima klykti apie skausmą. Moters-motinos-ne-motinos. Jie - įsčiose užsimezgę, nešioti, pirštų galiukais švelniai glostyti per įtemptą pilvo odą, tarsi stengiantis apglėbti ir išsaugoti... Bergždžiai... Paveiksle rutulys, gumulys, gemalas ar galvelė, kuris buvo, ir jo, - o mano Dieve! - jo nebėra! Jų nebėra... Ar tai tiesa, Magdaliete? Kiek kartų mirei kaip moteris, kaip motina, kaip gyvybės ne-davėja? Kiek daugybę kartų Tu mirei kartu su jais?
Tu nieko neatsakai. Tik nutapyta kaukolė užtikrintai patvirtina: yra taip, kaip manai...
Ar tiesa, kad tuo pačiu mirei ir savo ankstesniam gyvenimui, kuriame būdavo euforijos ir ekstazės? Juk visada tais atvejais, Tu, Magdaliete, peržengdavai mūsų įprasto pasaulio ribas ir išeidavai į kitokį pasaulį, vėl grįždavai, tarsi kaskart varstydama... mirties duris. Ar tai buvo lengva ir džiaugsminga, ar kankinančiai skausminga, kol vieną kartą Tu pagaliau mirei... nuodėmei. Nes juk Tu – šventoji! Ar tikrai, Magdaliete, paskutinė Tavo mirtis buvo būtent tada?
...Kur Tu dabar? Tamsoje, kur susirenka visos dvasios, ir kur nebeateina šio pasaulio šviesa. Čia yra tik Dieviškoji, kuri akimirkai išplėšia Tave iš tamsos... Menininkas sugebėjo pagauti tą momentą, kuriame Tavo veidas irgi yra ties skiriamąja riba – Šiapus ir Anapus. Mirusi gyvenimui, mirusi nuodėmei, mirusi pasauliui. Paveiksle Dievas apšviečia Tave, kad kiti pamatytų Tavo pasirinkimą amžinai likti ties šia riba, kur mirtis keičia gyvenimą į kitokį ne-gyvenimą, todėl ir neaišku, žvelgiant į Tave, ar Tu vis dar esi euforijoje, ekstazėje ar tiesiog agonijoje, už kurios seka tikrai paskutinis žingsnis ten, kur ir skirta Šventiesiems - kur Amžinoji šviesa...
Nemirtinga tapai, Magdaliete, ir liksi tokia, kokia buvai. Palytėta Dievo šviesos ir įamžinta genialaus Karavadžo šedevre. To menininko, kuris išdrįso pasakyti visą tiesą.