Knygų GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ ir APIE TRANSCENDENCIJĄ pristatymas
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 30 Spalis 2025 15:00
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 123

Pasakyk man visa tai, jei žinai,
Kuriame kelyje gyvena šviesa
Ir kur yra tamsybės vieta,
Kad vestumei kiekvieną prie jų ribų
Ir suprastumei jų namų takus.
[Job 38, 19-20]
Viskas pasakyta šiais žodžiais.
Tik tų žodžių prasmė ir esmė konkrečiai „Gyvybės medžio formulėje“ išsiskleidė iki 480 puslapių.
Daugiau kaip 50 metų rašyta knyga išleista 5 egzemplioriais.
Ir čia yra tai, ko niekas niekur neaprašė, nepasakė nieko panašaus. Tai - įžvalga apie transcendentinę Oilerio formulę.

Viskas - meno vardan
„Bies butylki zdies nė rasbėrioš (be butelio neįmanoma suprasti), - pasakė man iš Amerikos grįžęs dailininkas abstrakcionistas Juozas Bagdonas, atidarydamas raudonojo vyno butelį, kai aš norėjau parašyti straipsnį apie jo transcendentinę kūrybą, kuri ne be reikalo yra lyginama su M.K.Čiurlionio paveikslais.
Tada dirbau žiniasklaidos kultūros srityje. Ir daug metų mano tylus įsipareigojimas sau pačiai, kūrėjams ir meno mėgėjams buvo paprastas – tarsi išversti iš meno kalbos į žmonių kalbą tai, kas yra meno kūriniuose, siekiant jų populiarinimo. Ir, atrodo, tai gerai sekėsi. Žmonės perskaitę straipsnius ir pažiūrėję TV laidas prisipažindavo buvę sudominti, specialiai eidavę į parodas. Iš žymių menininkų esu gavusi tikrai labai daug nuoširdžių padėkų už jų kūrybos supratimą ir tinkamą sklaidą.
Apskritai, šios knygos apie transcendenciją yra skirtos ne menininkams, bet jų aplinkos žmonėms, kurie nelabai supranta genijų kūrybą. Skirta tiems, kurie nesuprasdami meno, neįvertina jo, niekina arba net naikina. Tai kvietimas būti tolerantiškesniems, geranoriškesniems ir ramiems net ir tada, kai tas meno nesupratimas erzina.

Dėl perlų ir kiaulių
Dažniausiai, kai susiduriama su neįprastais ir nesuprantamais dalykais, žmonės labai susierzina. Viduramžiais net už išsakytas mintis inkvizitoriai užkurdavo laužą kitaip mąstantiems. Ir dabar, dar visai nesenais laikais riboto mąstymo ir ribotą galią turintieji su nepatogiaisiais žmonėmis susidorodavo užvilkdami tramdomuosius marškinius. Pavyzdžių yra tikrai nemažai, ypač iš meno pasaulio, kai nesuprasti menininkai sulaukdavo tokio likimo, o praėjus amžiui, tų pačių dailininkų kūriniai buvo įvertinami milijonais. Štai kodėl Biblijoje yra įspėjimas nebarstyti perlų kiaulėms, kad jos jų nesutryptų, o atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų. Perlai yra „slepiamo pažinimo bei ezoterinės išminties simbolis“, o kiaulė yra „rajumo ir nemokšiškumo simbolis“ (Hans Biedermann, „Naujasis simbolių žodynas“, Vilnius, 2002).
Taip yra, kai kalbama apie transcendentinius dalykus.
O aš ėmiau ir užrašiau į knygą. Ir savo mintis, ir įžvalgą.
Pernelyg drąsiai pasielgiau? Ne.
Nes aš nieko neturiu pati iš savęs - tik tiek, kiek Aukščiausiojo duota, ir tik dalinuosi iš Jo gautomis dovanomis. Tiesiog Jam nusikalsčiau, jei to nebūčiau padariusi.

Tik jau nereikia čia visko perdaug sureikšminti!
Ir tikrai nereikia nervintis dėl to, kad kažkas kažką padarė, parašė, sukūrė kažką naujo ir nesuprantama. Tai yra kūrėjų privilegija.
Juk galima ir neskaityti!
Arba paskaityti anekdotą.
Pacientas pas psichologą:
– Man atrodo, kad manęs niekas nesupranta: tuščios akys, abejingumas veiduose ir visiškas nenoras klausytis.
– O kuo jūs užsiimate?
– Dėstau kvantinę fiziką universitete.
Taip pajuokavus, prisipažinsiu, jog nerašau knygoje apie kvantinę fiziką. Tačiau taip, ten yra truputį apie Aukštąją matematiką, meno kūrinius, mano pamąstymų ir įžvalgų.

Trumpas romano GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ pristatymas
Knyga „Gyvybės Medžio formulė“ susideda iš pagrindinio romano, kuris turi keturias dalis (I-„Meilė“, II –„Tikėjimas“, III -„Viltis“, IV -„Grožis“) bei dviejų papildomų dalių kūrinio pradžioje „Vietoj įžangos“ ir pabaigoje „Vietoj epilogo“. Man, kaip autorei, romanas „Gyvybės Medžio formulė“ yra tarsi mano minčių ir įžvalgos savotiškas... patentas.
Romano pradžioje užsimezga ir per visas keturias dalis tęsiasi dvi pagrindinės ir tarpusavyje susipinančios linijos: psichologinė ir filosofinė. Jų ištaka ir pagrindas - du mažos mergaitės norai. Pirmiausia, ji nori žinoti viską viską! Antra, ji, matydama nesutarimus ir jautriai į tai reaguodama, nori nutraukti šių kančių grandinę, einančią iš kartos į kartą. Romano užuomazga yra 96(!) puslapyje, kai maža, kiek daugiau nei penkerių metų mergaitė po naktį praūžusios vėtros viena žaidžia kieme, žarstydama smėliuką. Ji svarsto: „Kokia esu vieniša, o štai smėliukai – ne, nes jų daug. Bet juk jie nieko nejaučia, nes yra negyvi. O medis? Jaučia ką nors, ar ne? Nes jis gyvesnis už smėliukus. O žmonės labiausiai gyvi. Kas yra bendro tarp smėliuko, medžio ir žmogaus? Kur yra tas vienis, apjungiantis juos visus?“ Mergaitė to buvo klaususi suaugusiųjų, bet jie neatsakė, nes nežino. Mergaitės noras „Kaip aš norėčiau žinoti viską viską!” toks stiprus, kad veda ją per visą gyvenimą, kurio pabaigoje ateina atsakymas. Gyvenimo pabaigoje ateina ir atsakymas dėl kančių grandinės, besitęsiančios iš kartos į kartą.

Truputį plačiau apie nuoseklų mąstymą, 
 atvedusį prie Oilerio formulės esmės atsivėrimo
Mintys apie smėliuką (ištrauka iš knygos):
„Štai mažas smėliukas, bet kiek draugų turi aplink! Ir jis ne vienišas… Bet juk smėlis nieko nejaučia… Medis jaučia, o smėlis – ne. Negyvas jis? Bet medis, palyginti su žmogum, irgi negyvas, bet gyvesnis už smėlį. O žmogus labiausiai gyvas. Kas yra bendro tarp manęs, medžio ir smėlio? Nors mes visi skirtingi, bet kažkas vis tiek yra bendro. Turėtų būti. Kažkas vienija mus visus – visą pasaulį. Kas tai? Kas tas bendrumas? Nejaugi tik tai, kad mes visi gyvenam Žemėje? O kas už jos, tos Žemės? Aš – kažkieno dalelė. O kur visuma, kur ji baigiasi?
Vaje, kiek daug ko mes nežinom. Kada ateis laikas, kai viską žinosiu? Kai užaugsiu? Bet juk ir suaugusieji ne viską žino, nes atsakytų, kai klausiu. Kaip aš noriu viską žinoti! Viską!“
Realiai žvelgiant iš dabarties taško, tai buvo labai logiškas ir paprastas mažos mergaitės pamąstymas. (Gal ne visi suaugusieji tam pritars, jei jie mąsto apie ką kitą. Kiekvienam savos mintys). Keista tik tai, kad tas noras nepraėjo ir užaugus. Nes vis dėlto atsakymas į šį klausimą yra transcendentinio pasaulio atsivėrimas, ir prie šio atsakymo nėra taip lengva prieiti. Bet įmanoma, jei tai skirta Dievo. Kelias prie jo yra ilgas, jaučiant ir mąstant: labai nuosekliai, logiškai, abstrakčiai, turint įgimtą meninę pajautą, jautrumą, minimalias aukštosios matematikos žinias, sugebėjimą susikaupti ir įžvelgti paprastuose gyvenimo dalykuose nepaprastas paslaptis bei leidžiant skleistis vaizduotei. Tik tiek.
Vidurinėje mokykloje įgyjamos žinios tiesė kelią transcendencijos link. Fizikos srityje – susipažinimas su bangomis: jų dažniu, amplitude, periodu, bangų atsiradimu, jų artumu medžiaginei formai, apie banginių savybių periodiškumą, pasikartojimą ir svarbiausia, tam tikrų savybių (būtent – dažnio) kitimą, kas duoda vis kitokį rezultatą. Išsamus susipažinimas su bangomis ir jų esmės supratimas padėjo pagrindus tolimesniems apmąstymams.
Matematikos srityje – sugebėjimas lengvai mąstyti abstrakčiai ir matematikos esmės supratimas. Matematika toks mokslas, kuris yra tikslus, universalus ir abstraktus, laisvas ir nepriklausomas nuo nieko, bet teikiantis pagrindus viskam. Supratus matematikos kaip ypatingo mokslo reikšmę, tapo aišku, jog šiuo mokslu tikrai galima pasiremti, mąstant ir ieškant atsakymų į iškilusius filosofinius klausimus. Ne veltui matematika, filosofija ir muzika vadinamos sesėmis.
Universitete trumpos aukštosios matematikos paskaitos, žinias perteikiančios trumpai iš esmės ir labai paviršutiniškai, perdaug nesigilinant, irgi atvėrė erdves pamąstymams. Juo labiau, kai čia buvo sužinota apie išvestines ir integralus, jų pateikiamas įvairias formuluotes, paaiškinimus. Bet merginai visą laiką rūpėjo filosofinė prasmė, kitu kampu ji žvelgė į gautas žinias, stengdamasi suprasti tų matematinių reiškinių esmę. Stipriai užsifiksavusi informacija, jog vienintelės eksponentės išvestinė lygi jai pačiai, ilgai nedavė ramybės, nes vis iškildavo klausimas – kodėl tokia išimtis? Integralo su išvestine pora irgi davė peno pamąstymui apie jųdviejų santykį. Jei integralo atsiradimas dar nesuprastas, tai išvestinė atsivėrė visu gražumu, paprastumu, žvelgiant tiek iš gyvenimiško, tiek iš filosofinio taško. Tos mintys apie matematinius procesus, atrandant jų veikimą mūsų gyvenime, vis labiau pradėjo atskleisti palyginimą su Visatos Didžiuoju sprogimu bei Juodosiomis skylėmis, nes matematiniams reiškiniams neliko nei erdvės, nei laiko apribojimų. Neatsakyti klausimai apie Juodąją energiją stojo į eilę, tikintis, jog vis tiek turi būti kažkoks atsakymas. Transcendentinių reiškinių ir dėsnių paieškų ribos prasiplėtė, susidūrus su tikrojo meno kūriniais.
Taip visa informacija – iš apmąstymų, iš meno pajautos, iš matematinių bei kitų mokslo dalykų bei patyrimo tikėjime ir religijoje pradėjo labai gražiai dėliotis į vientisą vaizdą. Tada, kai betrūko tik mažiausių dėlionės detalių, padėjo... sapnai. Visa ta atėjusi informacija buvo tarsi dar vienas Dievo stebuklas. Prie mistiškų dalykų galutinio išaiškinimo tetrūko atsitiktinumo, ir ta mintis buvo apie grožį, kurio reikšmė yra didžiulė - kas gražu, tas ir teisinga. Tad nenuostabu, jog gražiausioje matematikos formulėje per kelias minutes atsivėrė visa tai, kas buvo ieškota, apie ką buvo galvota, prie ko buvo prieita - atsivėrė Oilerio formulės esmė. Tai buvo ne tik paskutinė „žinoti viską viską“dėlionės dalis, (tarsi vyšnaitė ant torto, arba pagrindinis brangakmenis karūnoje, o gal tiesiog kaip žiburys - kaip jums labiau patinka), leidžianti eiti naujo pažinimo keliu.

Autorės prašymas skaitytojams
Tikiu, kad baigėsi viduramžiai. Manau, kad tramdomieji marškiniai, ko gero, irgi išėjo iš mados. Dėkodama Dievui už viską, dalinuosi savo mintimis, kuriose gražiai dera ir menas, ir muzika, ir matematika, ir įžvalgos. Šios dvi knygos - „Gyvybės medžio formulė“ (neparduodama) ir „Apie transcendenciją“ (jau parduodama) - nėra skirtos plačiajam skaitytojų ratui. Kam tikrai reikės, tas susiras šias knygas.
Likusiems noriu pažadėti - ateityje bus dar viena lengvutė, paprastutė knygutė apie transcendenciją, skirta visiems. Geriau palaukit jos!

Itin smalsiems - reklama!
Kadangi romanas "Gyvybės medžio formulė" nebus parduodamas, tai papildomai susipažinti įkeltos ištraukos:
Mažesniojoje knygelėje „Apie transcendenciją“ yra sukoncentruota beveik visa informacija, parašyta lengvai, paprastai ir suprantamai, iliustruota. Dėl šios knygelės galima kreiptis arba į autorę arba į jos elektroninę parduotuvę handmade-postcard.lt.

***
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 16 Spalis 2025 09:27
- Parašė Julija Mėčiuvienė
- Skaitytojų: 124

***
mielasis mano
buvo vėjas
atėjęs iš
šiaurės vakarų
ak vėjau vėjau
erškėtrože žydėjau
vien tik tau
o tu
o tu svajojai
viesulu tapt
Arne Quinze: „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ Žemaičių dailės muziejuje Plungėje
- Informacija
- Publikuota Penktadienis, 20 Birželis 2025 19:40
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 931

Žmonių vorelė juda pasieniais palei tinklą, tarsi įstrigę jame dairosi angos. Tuščioje salėje prieblanda ir santūriai apšviestos skulptūros – spalvingos ir... sunkios. Iš tolo nesuprasi, kas ten. Tik girdisi širdies dūžiai kažkokių šnekų garsiniame fone.
Rastas įėjimas nudžiugina, pirmieji lankytojai ima nardyti tarsi žuvys aplink skulptūras. Ir aš pasijuntu, tarsi būčiau mistiškame vandenyne. Dugne. O gal žmonijos moraliniame dugne.
Juk būtent vandenyne prasidėjo gyvybė. Tačiau čia jos nėra. Tik matyti uolos su spindinčio stiklo burbulo žvakėmis. Bet tai – jau nebe gyvybė. Po kojomis plastiko granulės vietoj smėlio. O metalo karkasai vietoj jūržolių apaugę spindinčiais varvekliais. Tie stiklo dariniai, galbūt, išsilydę nuo atominės bombos sprogimo? Ar ta forma primena žuvį? Gal, bet ji jau suplastikėjusi. Tik vis dar girdisi širdies dūžiai ir nenutylančios monotoniškos vapalionės apie saugotiną gamtą, apie trapią gyvybę, apie... Ir tų plepalų niekas negirdi. Net dabar niekas nesiklauso. Nes žmonės – o jų jau pilna salė!- fotografuoja mobiliaisiais „kaip gražu!”, kuždėdamiesi tarp savęs „nieko nesuprantu“.
Pasižiūriu į plastiko uždangą – joje dar tebevirpa mūsų gyvenimo atspindžiai: žalios jūržolės bangavimas, moters veido kontūrai, raudono kraujo pliūpsnis, išsiliejęs vandenyje, šviesos blyksnis, virstantis neaiškia sumaištimi. Dabartis – plastike, ateitis – realybėje, kurios vis dar nesugebame pamatyti. Ji – čia, ant plastikinių granulių su plastikinėmis uždangomis. Gal tai naujos gyvybės forma, sudaryta iš plastikinės-stiklinės-metalinės sudėties? Ir tik tokia forma sugebės išgyventi ateityje? Tos gyvybės kraujagyslės perregimos, ir kraujo raudonis sustingęs stikle. Ir vis tiek su plakančia širdimi, kaip gyvybės simboliu. Deja, jos dūžiai ima keistis, vis labiau primindami stiklo ir metalo dzinksėjimą. Ta gyvybė išsigimusi, nes turėjo prisitaikyti ir išgyventi?
Ar tai toks mūsų evoliucijos tęsinys?
Tai jaudinantis, šiurpuliukus sukėlęs ir kvapą užgniaužęs įspūdis. Bet jis – subjektyvus. Taip ir turi būti, kai menas aplenkia laiką. Susidūrus su ateitimi kūriniuose tik pagalvoji, kada tai virs realybe.
Ir tokia paroda tūkstantį kartų paveikesnė, nei tūkstančių politikierių kalbos apie gamtosaugą.
Bet tų plepalų tikrai gana. Metas pradėti mąstyti.
P.S. Ačiū už parodą Plungėje. Ją verta pamatyti ir pajausti visiems, kas šiandien dar gyvi.









Muzika tarp girnapusių PLOTI-NEPLOTI
- Informacija
- Publikuota Pirmadienis, 23 Gruodis 2024 12:47
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 1810

„Kiek daug aš tikiuosi iš šito koncerto,“- pagalvojau gegužę, įsigijusį patį brangiausią, bet geriausią bilietą ir kantriai pusmetį laukusi įvyksiančio koncerto. Tą patį pagalvojau ir gruodžio vakarą, praėjusi bilietų patikrą ir atsidūrusi tarp galybės išsipusčiusių žmonių erdviame koncertų salės hole. Su paltais rankose čia jie stovėjo išsiraičiusiose eilėse prie rūbinės, o atėję anksčiau mėgavosi netrukus prasidėsiančio renginio laukimu su taure šampano prie baro. Mano vieta balkono pirmoje eilėje beveik per viduriuką buvo ideali: nei per arti, nei per toli, ir ne per aukštai, žvelgiant į sceną. Man pasisekė ir su kaimyne šalia - elegantiška ir miela moterimi, su kuria pasilabinus ir pastebėjus, jog dar liko keliolika minučių iki koncerto pradžios, spėjome apsikeisti įspūdžiais iš neseniai aplankytų renginių.  Supratau sutikusi bendramintę. Kitoje pusėje šalia manęs atsisėdo merginos su šampano taurėmis rankose.
Koncerto pradžia maloniai nustebino: tobulai, švariai, vieningai skambant orkestrui, į salę pasklido šiurpuliukus kelianti Mocarto muzika. Deja, tai truko tik iki pirmosios kūrinio dalies pabaigos, kai tarsi perkūnija iš giedro dangaus pasigirdo... plojimai. „O, ne! Tik ne tai!“- suaimanavau mintyse. Dirigentas, atsigręžęs į salę, paprašė tylos. Rodos, visa esybe jaučiau dirigento pastangas sugrąžinti  išblaškytą kuriamo stebuklo žavesį, bet tie plojimai, nelabieji, periodiškai ne vietoj ir ne laiku pasikartojantys, krito vienas po kito tarsi deguto šaukštai į medaus statinę. Pirmoji koncerto dalis, bent kaip man pasirodė, buvo sugadinta.
Pertraukos metu susižvalgėm su kaimyne, labai gerai suprasdamos viena kitą. Mudvi bandėm atrasti pradinę priežastį, nuo kurios prasidėjo muzikos sumalimas į miltus. Kurortinio miesto taisyklės, kai pataikaujama mokiems klientams, nepaisant visko? Delčia, kai žmonės labiau linkę atsipalaiduoti ir ilsėtis, o ne stengtis susikaupti muzikai? Šampano poveikis, skatinantis „padėti muzikantams palaikyti ritmą"? Muzikinio išsilavinimo stoka? Koncerto programos nebuvimas, kur būtų įrašyta po kiekvienos kūrinio dalies „Neploti!“?
Po pertraukos merginos negrįžo į savo vietas, matyt, nusprendusios, jog šampanas smagiau nei Mocartas. Antroji dalis prasidėjo ir su kitu svarbiu pokyčiu, nematomu, bet stipriai jaučiamu: orkestras  tarsi nematoma siena atsiribojo nuo salės ir savo apsaugotoje sakralioje erdvėje pradėjo groti Muziką. Tai buvo tikras stebuklas. „Pagaliau!"- tylomis susižvalgėme su kaimyne.
Žmonės plojo atsistoję, ilgai ir audringai. Atsisukęs dirigentas tarsi nustebęs žvelgė į salę: „Nejaugi jie išgirdo?“. 
Pustrečios valandos galėjom mėgautis muzka. Skambėjo ir nuostabios melodijos, ir kūriniai bisui, kai dirigentas kvietė ploti ir salę. Buvo tų plojimų tikrai daug - laiku ir nelaiku, ir, atrodė, jog liko visi patenkinti. 
Ar tai yra laiminga pabaiga? Abejoju. 
Nes buvau liudininkė, kaip netikusiais plojimais užsibaigė buvęs puikus kasmetinis tarptautinis vargonų muzikos festivalis (Bachas, žinoma, Bachas!) netoliese esančiame kitame, irgi kurortiniame mietelyje. 
Tada žmonės neplojo. Visą koncertą neplojo, nors muzika buvo dieviška. Rankoje laikydama programą, pamenu, paklausiau tada šalia sėdinčios ponios: „Kodėl niekas neploja?“ „O mes niekada ir neplojame, tik koncertui pasibaigus,“ - išdidžiai  atrėžė poniutė. Ką gi, neplosiu viena pati. Koncertui einant į pabaigą, programoje matau, jog liko finalinė Bacho kūrinio dalis. Ir per tą trumputę pauzę vienas žmogus, galbūt pavargęs nuo pernelyg ilgo sudėtingos muzikos maratono, netikėtai ėmė ploti, viens po kito prisijungė kiti, ir taip salė paskelbė koncerto pabaigą! Tada norėjau verkti iš nevilties... Po koncerto vargonininkė, dėdama autografus ant CD, stengėsi išspausti mandagią šypseną, nors jaučiau, - dievaži! jaučiau! - jos šoką ir nusivylimą. Nebebus daugiau čia tokių puikių koncertų, pamaniau tada, ir deja, mano įžvalga buvo lemtinga...
Gali būti daugybė variantų (ne tik netikę plojimai), galinčių „sumalti“ Muziką, kuri yra išties beprotiškai didi, bet trapi. Bet pagrindinis - nesuprasti paprasto dalyko: Muzika yra šventenybė ir elgtis su ja reikia itin pagarbiai.
Prisimenant koncertą Plungėje REKONSTRUOJANT ČIURLIONĮ
- Informacija
- Publikuota Pirmadienis, 14 Spalis 2024 19:02
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 2166

Spalio 12 d. Plungėje, Kunigaikščio Mykolo Oginskio Rūmuose (Žirgyno koncertų salėje) koncertavo choras MOMENTUM ir Vilniaus sakralinės muzikos choras ADORAMUS (Meno vadovas ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus, Antrasis dirigentas Mantvydas Drūlia). Plungiškiai ir miesto svečiai klausėsi rekonstruoto M.K.Čiurlionio KONCERTO. Vienas jų, kartu su choru, 1908 m. gegužės 7 d. buvo surengtas Vilniuje ir skirtas pirmajam Lietuvos dailės draugijos susitikimui. Programoje - iš archyvinių šio koncerto rankraščių rekonstruota M.K.Čiurlionio kantatos „De profundis“ versija ir M.K.Čiurlionio išdailintos lietuvių liaudies dainos.

Beauštanti aušrelė,
 Betekanti saulelė...
Buvo didžiulė šventė klausytis ypatingai meniškai, jautriai ir subtiliai atliekamos muzikos.
Choristai tyliai, lėtai ir tarsi nepastebimai nusileidžia nuo scenos ir išsiskirsto pasieniais, apsupdami ratu salėje sėdinčius klausytojus, o vidury salės diriguoja abiejų chorų meno vadovas.
Žiūrovai klausosi užgniaužę kvapą, o toje tyloje skleidžiasi jautri, subtili, ilgesinga melodija. Ne vien tik lietuvio sielai suprantamas lietuvių liaudies dainoje ilgesys, nerimas, būsimo vargo vargelio nuojauta, mergelei ištekėjus. Muzika užlieja santūriu graudumu bei neįtikėtinai paveikaus meno energijos antplūdžiu.
Atrodo, jog tą šeštadienio popietę klausytojai gėrėjosi ne tik tobulu kūrinių atlikimu, bet buvo pasiektas ir naujas chorinio atlikimo lygis, kai briliantinis skambėjimas atnešė didžiulį energetinį užtaisą klausytojams.
Koncertui pasibaigus tarsi atsidėkodami už patirtą stebuklą žiūrovai audringais plojimais iš salės išlydėjo atlikėjus.
„Dėkui Dievui, kad galėjome tai patirti,“ - dar ir kitą dieną žmonės dalijosi įspūdžiais. Tai buvo tikrai išskirtinai puikus koncertas, daugiau kaip po šimto metų atkartotas talentingų atlikėjų, ištakas turėjęs genialaus menininko M.K.Čiurlionio dvasioje. Dėkui jo provaikaičiui pianistui Rokui Zubovui, ne tik nuostabiai grojusiam, bet ir įdomiai pristačiusiam šio koncerto istoriją nuo pirmojo atlikimo 1908 m. Vilniuje. Nuoširdi padėka visiems už tokio koncerto organizavimą.
Lietuvių liaudies daina BEAUŠTANTI AUŠRELĖ
foto Ilonos Linkevičienės
IX PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODA, Plungė
- Informacija
- Publikuota Sekmadienis, 23 Birželis 2024 13:09
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 3357























Foto: Ilonos Linkevičienės
 
						 
						 
						 
						 
						


